Vertėja iš norvegų kalbos Agnė Guigaitė viešėjo Lilehamerio literatūros festivalyje. Iš ten ir jos įspūdžiai.
..
Žinau žinau, kad lyginti su vietiniais literatūriniais renginiais gal ir nederėtų, juk kartais tai liudija žemą savivertę, o gal net nevisavertiškumo kompleksą, bet vis dėlto. Ką norėdami išgirsti kito žmogaus įspūdžius apie kultūrinį renginį, kokiame patys savo šalyje dažnai apsilankome, tikimės išgirsti? Kaip gi ten buvo? O gal viskas kaip pas mus?

Galvodama apie šią puikią patirtį, kurią man, kaip vertėjai iš norvegų kalbos, dovanojo NORLA (norvegų literatūros rėmimo užsienyje organizacija), negaliu nepaminėti pirmo į galvą šovusio norvegiško žodžio – felleskap. Verčiant pažodžiui tai bendrystė ar bendrumas. Ir jis smelkė visas festivalio sferas: tiek temines, tiek organizacines.

Visų pirma, man buvo įdomu, kaip pagrindiniam Norvegijos literatūriniam renginiui, kuris, beje, truko visą savaitę, pasirinktas ne Oslas, ne Bergenas, o mažutėlis į Šiaurę nuo Oslo plytintis Lilehameris, kurį visi, aišku, esame girdėję dėl 1994 m. jame vykusių Olimpinių žaidynių ir televizijos serialo. O atsakymas gana paprastas. Visų pirma, didžiulį lankytojų srautą sutraukiančiam renginiui būtinos kelios lokacijos – renginiai vienu metu vyko miestelio parke, bažnyčioje, koncertų salėje, kino teatre, meno muziejuje, Sigrid Undset namuose-muziejuje ir t.t. Taigi nors būta pokalbių, į kuriuos patekti nepavyko, tačiau jie puikiai išskirstyti po nedidelį miestelį, kuriame viskas pasiekiama pėsčiomis, kai tuo tarpu didesni miestai negali pasiūlyti tokio kompaktiškumo. Taip pat neabejoju, atsižvelgiama ir į tai, kiek turistų pavyksta pritraukti į šiaip niekuo itin smarkiai neišsiskiriantį miestą, savotiškai jį „priimant“ į kultūrinį lauką. Pabandykime įsivaizduoti: kas būtų, jei kita Knygų mugė vyktų Molėtuose ar Švenčionėliuose?

Taip pat būtinai norėčiau paminėti jaunuosius kūrėjus ar debiutantus, kuriems programoje nepagailėta geriausio programos laiko ir lokacijų – toks įtraukimas labai džiugino. Išties jaunieji kūrėjai drąsūs, labai skirtingi, jų labai daug. Man įsiminė Amina Elmi – somaliečių kilmės jauna poetė iš Danijos, kurios eilės iš debiutinio rinkinio „Barbaras“ tiesiog vėrė kiaurai. Jose rašytoja atveria geliančius ir nežinia ar išsprendžiamus kultūrinio nepritapimo, kalbinio ir religinio susvetimėjimo su vadinamaisiais „savais“, jaunos musulmonės gyvenančios emigracijoje seksualinės orientacijos klausimus. Tikiuosi, kad jau labai greitai jaunieji kūrėjai Lietuvoje galės gauti tiek kolegų bei skaitytojų dėmesio, stipendijų ir palaikymo, kiek jo, rodos, sulaukia Norvegijos pradedantieji.

Festivalyje netrūko ir užsienio žvaigždžių. Regis, pokalbyje su Elizabeth Strout laisvų vietų nebuvo. Taip pat vieną dieną skirtingose festivalio vietose apie savo knygas kalbėjo žydų kilmės amerikiečių autorius Joshua Cohen, kuris pristatinėjo savo 2021 m. romaną ang. „The Netanyahus“, bei palestinietė Adania Shibli (lietuviškai turime jos „Menką detalę“, išleido leidykla RARA). Pastaroji, beje, kalbėjo Lilehamerio bažnyčioje priešais altorių. Daugiau nei pusę pokalbio prasvarsčiau, kaip tai atrodytų mūsuose? Bet Lilehameryje visi yra paprasčiausiai priimami visur.

Privalau, be abejo, trumpai pridurti ir apie atskirą festivalio rubriką vertėjams, kurie kasdien parke turėjo valandos renginį, kurio metu buvo aptariami įvairiausi vertimo iš ir į norvegų kalbą ypatumai. Vieną dieną vertėjų seminare diskutavo Jono Fosse vertėjos į hindi, arabų, italų bei vengrų kalbas, kitą – jaunas vertėjas Are Tjihkkom pasakojo apie sunkumus verčiant Tolkieno „Hobitą“ į samių kalbą ir t.t.

Būtų galima dar daug papasakoti apie renginių, publikos įvairovę, tačiau grįždama prie felleskap sąvokos, norėčiau galiausiai paminėti humorą, kuris netikėtai „suskambėjo“ kaip vienijantis, įtraukiantis elementas literatūrinio festivalio natose. Nesinorėtų teigti, kad Lietuvoje vykstančiuose panašiuose renginiuose per daug rimtumo, tačiau formatas, kuriuo pas mus kviečia eilinį skaitytoją prisijungti, – gerokai santūresnis, o Lilehamerio festivalio programoje atsirado vietos ne tik literatūriniam protmūšiui, kuris buvo fantastiškų Nacionalinio Norvegijos transliuotojo kultūros žurnalistų Sissės Vik ir Hanso Olavo Brennerio humoro šou, bet ir renginiui „Pirmoji literatūrinė pagalba“, kuriame keli žymūs Norvegijos rašytojai sprendė dalyvių sielos ir sveikatos problemas rekomenduodami jiems įvairiausius literatūros kūrinius.

Buvo smagu, buvo įdomu, buvo visko. Nei humoras, nei įvairovė, žinoma, savaime nėra kokybės ženklas, bet bendrystė, kaip vieno festivalio renginio metu sakė Lietuvoje dar neatrasta prancūzų rašytoja Constance Debré, gal ir yra priežastis, kodėl mes rašome, skaitome ir buriamės į literatūros festivalius.