2023 m. rudenį apskriejo žinia, kad Nobelio literatūros premija skirta 64-erių norvegų rašytojui – prozininkui, poetui, dramaturgui Jonui Fosse už „inovatyvias pjeses ir prozą, suteikiančią balsą tam, kas neišsakoma“.

Tą dieną visi puolė ieškoti vienintelės lietuviškos autoriaus knygos – prieš keletą metų „Keliautojų laiku“ serijoje buvome išleidę trumposios prozos rinkinį „Vaizdai iš vaikystės“.

J. Fosse kūrybos ir savo, kaip jo pirmosios lietuviškos knygos leidėjų, sėkmę priėmėme kaip aplinkybių pasiūlytą galimybę tęsti rašytojo kūrinių leidybą, ir šiandien – nepraėjus nei metams! – džiaugiamės pristatydami naujausią kūrinį – 2023 m. pasirodžiusį išskirtinį pasakojimą apie ribą tarp gyvenimo ir mirties „Baltybė“.

Ta proga – keli klausimai knygos vertėjai iš norvegų kalbos Agnei Guigaitei.

Ar jau buvote perskaičiusi naujausią J. Fosse kūrinį, kai gavote pasiūlymą jį išversti?
– Žiauriai geras klausimas būtent apie šį tekstą – kai tik pamačiau, kad klausiat, kurį laiką neapleido keista abejonė ir niekaip negalėjau atsiminti, ar buvau, ar nebuvau perskaičiusi iki pasiūlymo versti, manau, kad iš dalies taip yra todėl, kad man labai patiko, kita priežastis ta, kad šito pasakojimo universalumas taip persmelkė ir išsyk rado vietą kitų tekstų erdvėje, kad pasidarė net sunku atskirti, kas ir kada. Galiausiai atsakinėjant į klausimus apie šį pasakojimą pasilieku teisę atsakyti šio teksto stiliumi. Paskaitykit, gal ir Jums taip bus.

Kaip sekėsi versti?
– Procesas buvo puikus. Labai mėgstu specifinį Fosse tekstų muzikalumą, paprastumą ir gylį. Atskirai norėčiau paminėti fantastišką darbą su redaktore Dovile Zelčiūte Gimberiene, – visiems vertėjams ir tekstams linkiu tokių redaktorių.

Vyko daug diskusijų dėl knygos pavadinimo. Kodėl buvo pasirinkta „Baltybė“?
– Taip, diskusijų būta, bet bijau, kad nepajėgsiu jų nupasakoti nesileisdama vienos iš interpretacijų takeliu, o labiausiai nesinori aiškinti šio autoriaus tekstų ar pasirinkimų. Tebūnie „Baltybė“!

Kaip apibūdintumėte autoriaus stilių?
– J. Fosse stilius unikalus, manau, kad jis autoriui ir pelnė žymiąją premiją. Jis pasakoja aiškias ir paprastas istorijas labai paprastais žodžiais, pats eseistikoje ir interviu yra minėjęs, kad nevartoja ar stengiasi nevartoti ne tik tarptautinių, bet ir sudėtingesnių žodžių. Tačiau jo tekstai atsisuka į pamatinius žmogiškuosius klausimus, kompleksus, patirtis ir, be abejo, į kalbą, o gal derėtų sakyti tekstą ir jo galimybes veikti.

Jei esate skaičiusi daugiau J. Fosse kūrinių, kuo šis panašus ar skirtingas?
– Studijų metais perskaičiau didžiąją dalį jo dramų, neseniai skaičiau jo „Trilogiją“, kuri, tikiuosi, netrukus taip pat pasirodys lietuviškai. Šio autoriaus stilių būtų sunku su kuo nors supainioti, tačiau jis kuria įvairias istorijas ir kiekvieną jų prakalbina konkrečiu ritmu, siužetu, žanru.

Gal galite trumpai papasakoti apie save, kuo gyvenate, ką skaitote.
– Esu knygė, nors gyvenu įprastai įtemptą mažų vaikų mamos gyvenimą, bet literatūra man buvo svarbi nuo tada, kai išmokau skaityti. O dabar tiesiog turiu tokią erdvę savo sąmonėje, kuri priklauso tekstams (plačiąja šio žodžio prasme). Paprastai vienu metu skaitau kelias knygas, vieną grožinę viena kalba, kitą negrožinę kita. Dar visada prie lovos turiu „Literatūros ir meno“, „Nemuno“ numerius. Ai, dar pasidalinsiu, kad svajoju, jog koks nors Fosse tekstas grįžtų į Lietuvos teatro sceną.