Pirmą kartą atsisveikinu su šešerius metus vykdytu tyrimu ir kartu sveikinuosi su būsimais savo knygos skaitytojais. Keistas ir jaudinantis įvykis, nes reikia susitaikyti, kad ne viskas, kas buvo sumanyta – įgyvendinta, kad liko vos paliestų, nors labai svarbių temų, be to, pakankina netikrumas, ar tikrai užduotis atlikta geriausiai, kaip buvo įmanoma. Ir visgi tobulumui ribų nėra, o pradėtus darbus reikia užbaigti. Ypač dėl to, kad, kaip vienas kolega istorikas kartą pasakė, šis tyrimas – akademinės sąžinės reikalas, per ilgai nereikalingi vaikai buvo nereikalingi ir istorijos mokslui.

Tad kodėl ir apie ką ši knyga?

Gyvenimo paslaptys, užkulisiai, nedorybės, ypač totalitarinių ir autoritarinių režimų laikotarpiais XX a., yra istorikus masinanti teritorija, kuriai suprasti skirti kilometrai disertacijų, monografijų, straipsnių. Jų horizonto, atsidūrus turtingesnėje bibliotekoje – nematyti (išties, kartą esu rimtai paklydusi tarp lentynų su knygomis, skirtomis nacių ir sovietų nusikaltimams). Ir vis dėlto atsivertusi stalinmečio darbinio auklėjimo kolonijų vaikams veiklos aprašymus, į tarybinės medicinos sistemą patekusių moterų ir vaikų epikrizių bylas, kasdienės smurto patirties persmelktus laiškus, buvau nustebinta – apie tai iki šiol girdėjome, nutuokėme, nujautėme, bet išties nieko nežinome.

Mažieji istorijos dalyviai yra patekę ne tik į „rimtų“ problemų, didžiųjų istorijos naratyvų šešėlį, bet ir atminties kultūros paraštes kaip svarbos stokojanti tema. O ir gyvoji atmintis apie juos (taip pat ir jų atmintis) klaidina, apgauna bei ignoruoja tuos, kurie liko tik archyve trupančiuose popieriuose – statistiniais vienetais, nežinomaisiais, dingusiais, nepatekusiais net į gimimų ar mirties dokumentaciją. Sakytume, neegzistavusiais. Tik ar tikrai taip?

Taigi šiuo tyrimu įžengta į tylos, bet kartu ir visą užgožiančio triukšmo zoną, o knyga įsilieja į istoriografijos srovę, kurios svarbi užduotis yra prakalbinti tylinčius ir nutildytus. Todėl tai nėra lengva, egzotiška ar intriguojanti visuomenės kasdienybės tarybinėje Lietuvoje studija, nes augintiniai – ne naminiai gyvūnėliai. Augintiniai yra santykio su žmonėmis, ypač pačiais pažeidžiamiausiais, metafora. Ja apibūdintus vaikus ne kartą aptikau dokumentuose siekdama išsiaiškinti, kas gi ypatingo sovietmečiu vyko su nereikalingais vaikais, kurie išties yra neatsiejama bet kurios kultūros ir istorinio laikotarpio visuomenės dalis? Kodėl jie tapo našta šeimai ir valstybei, kokia išeitis buvo pasirinkta bei ką tai lėmė?

Kaip jau turbūt aišku, šios knygos dėmesio centre – nereikalingi vaikai sovietmečio Lietuvoje. Bet įkyri mintis, kad režimo aparate visi žmonės buvo ne daugiau nei augintiniai „ant lenciūgo“ prie būdos – neatstoja. Tai ir yra Lietuvos socialinės istorijos drama, kurios uždangą siekiau atskleisti.

Viliuosi, kad istoriografijos spragą pavyko bent šiek tiek užpildyti, o mieliems skaitytojams knyga bus ne tik įdomi, bet ir naudinga apmąstant savo tėvų, senelių ar savo gyvenimus, laimei, pasibaigusioje epochoje.