2019 m. Suomijoje pasirodęs Juhani Karilos „Lydekaitės burtai“ (vertė Urtė Liepuoniūtė) renka liaupses ir apdovanojimus. Tai nestebina – šis romanas suaugusiesiems turi viską, ko reikia sėkmei: greitai besiklostantys įvykiai, smagi intriga, kriminalinė linija, gyvi personažai, juokingos kasdienės situacijos, saikingi gamtos aprašymai ir tikroviška pirmosios meilės istorija. Knygos autorius mėgsta vaizdo žaidimus, tad ir kūrinio siužetas žaidybiškas, su viena aiškia pagrindine misija ir daugybe side-quest‘ų, kur žmogiškos ir nežmogiškos būtybės veikia kaip kūrinio herojės priešininkai arba pagalbininkai. Iš Laplandijos kilusi Elina Iulijako kasmet sugrįžta į gimtinę, nes turi tris dienas atlikti tą pačią užduotį – sužvejoti stebuklingame tvenkinyje glūdinčią lydeką, tarpininkę tarp dviejų pasaulių. Laiku nepagauta žuvis nusineš prarytą Elinos sielos gabalėlį į požemių karalystę, taigi laimikis yra gyvybės ir mirties klausimas. Tačiau šiemet žūklė nesiseka, ir be to, Elinai ant kulnų mina kriminalinė policija.

Netelpantis į vieno konkretaus žanro rėmus pirmasis Juhani Karilos romanas gali sudominti pačių įvairiausių skaitinių mėgėjus. Kaip ši išskirtinė knyga įsilieja į platesnį šiuolaikinės suomių literatūros kontekstą?

Keistoji suomių literatūra

„Lydekaitės burtai“ dažnai aptariamas kaip maginio realizmo kūrinys, nes atpažįstama šiuolaikybė apipinama įvairiais fantastiniais elementais. Kaimelyje ragana vadinamai Elinai, šiaip jau susiduriančiai su įprastomis jauną žmogų kamuojamomis dilemomis, gimtinėje po kojomis nuolat maišosi keistos būtybės: žvejybą apsunkina vandenis, neilstančią sielą vardu Maukė-Olis reikia papirkti rabarbarų pyragu, o miestelio merą apsėda klajojantis demonas hatara. Žvejojant iš upės kyla paskenduoliai, gūžynių naktį po audros per gatves keliauja įvairiausių baubų, vėlių, ligų ir mitinių padarų procesija, o dešrelių sriubą suryja į virtuvę įsiveržęs trolis. Tačiau vietiniai pripratę ir nesistebi – jiems tokie reiškiniai tėra Laplandijos kasdienybės dalis. Stebisi vien detektyvė Janatuinen, bet tik pirmąją dieną – netrukus ir jai ima talkinti raumeningas ir kiek pasiutęs, tačiau draugiškas lyg šuo velniūkštis peijonis.

Takia vaizduote pasižymintį laplandiečio Karilos romaną būtų galima priskirti prie šiuolaikinės keistosios literatūros (angl. the new weird) atstovų. Tai vis populiarėjantis siaubą ir fantastiškumą derinantis požanris, kvestionuojantis žanrų ribas, kultūrines kategorijas, tikrovės ir fantazijos skirtį, visuomenines normas, savasties ir kitybės perskyrą ar net patį žmogiškumą. Suomių literatūroje šitas maištingas impulsas toks stiprus, kad kritikai ir rašytojai net linkę išskirti naują rūšį – keistąją suomių literatūrą, vadinamą suomikumma. Būdingas tiesos ir pramano, finougrų folkloro bei mitologijos elementų, ekscentriško humoro ir – svarbiausia! – tipiško suomiškumo mišinys pasirodo ir „Lydekaitėje“. Būtybės, kuriomis bauginami vaikai – tokios kaip vandens telkinių sergėtojas ar miško trolis, – čia įgauna spalvingus pavidalus ir savitus charakterius, o į pagrindinį siužetą įpinama gausybė smagių pasakojimų apie susidūrimus su vietiniais dievukais, pabaisomis ar kitais keistais padarais. Taip kūrybingas Karilos eksperimentas atsiduria greta suomikumma vėliavnešių – rašytojų Johannos Sinisalo, Leenos Krohn ir Maaritos Verronen, kurių kūryba meta iššūkį Suomijoje dominuojančiai realistinei literatūrai.

Nordic noir

Nors viena iš pagrindinių veikėjų yra žmogžudystės tirti atvykstanti pietietė policininkė Janatuinen, romanas toli gražu neprimena tipiško skandinaviško detektyvo. Itin populiarus Lietuvoje nordic noir fenomenas atpažįstamas iš niūrios atmosferos, sudėtingų veikėjų, nostalgiškų nuotaikų ir skandinaviškų realijų. Įtraukiančias kriminalines istorijas neretai lydi socialinė kritika – greta pačio nusikaltimo nagrinėjamos ir sudėtingos psichologinės problemos, mažumų klausimai ar socialinės nusikalstamumo prielaidos, taip suabejojant gerovės valstybės modeliu. Toks bendražmogiškų problemų ir šiaurietiško žavesio derinys pavertė nordic noir detektyvus visame pasaulyje atpažįstamu eksporto ženklu.

„Lydekaitės burtuose“ aktyviai dalyvauja ne tik policininkė ir įtariamoji, bet ir šiaurietiška kasdienybė. Tačiau tamsiam, rimtam žanrui būdingą prieblandą ir šaltumą Karilos romane keičia žaismingumas, neįprastai karštą vasarą kepinanti poliarinės dienos saulė ir veikėjus kamuojantis komiškas uodų ir sparvų kiekis, o minimalizmą ir realistiškumą – vaizdingų detalių gausa ir fantastiškų būtybių margumynas. Detektyvė moteris nėra jokia naujiena, tačiau visgi žavi Janatuinen kietumas; neįprastoje savo misijoje ji pasirodo kaip puikus suomių tautinio charakterio savybės sisu (ištvermės, atkaklumo ir atsparumo) pavyzdys. Štai policininkės porininkas pasišauna sau koją, kad tik nereikėtų keliauti į visokiais mitais apipintą šiaurę, o Janatuinen ne tik kad ryžtasi, bet per kelias ten praleistas dienas tampa tikra vietine. Viskam sakydama „taip“, ji greitai pažįsta tenykščius baubus ir tampa bendruomenės dalimi. Romano kriminalinė linija ne tokia svarbi kaip viešnios perspektyva, leidžianti skaitytojui pažinti Laplandijos keistenybes bei ryškius, tarmiškai kalbančius vietinius gyventojus. Galiausiai Janatuinen ir Elina visus sunkumus išsprendžia būtent bendruomenei padedant, taip netiesiogiai kvestionuodamos tipiškų niūrių ir melancholiškų nordic noir detektyvų-vienišių darbo metodų veiksmingumą.

Laplandijos literatūrinė tradicija

Romanas patraukia egzotiška veiksmo vieta – Lietuvoje dar menkai pažįstamais Laplandijos peizažu ir kultūriniu kontekstu. Suomių literatūroje šis regionas pirmiausia pasirodydavo kelionių pasakojimuose ar mokslinėse studijose, o susidomėjimas laplandietišku pasaulėvaizdžiu kilo tik vėliau, ketvirtajame dešimtmetyje. Su Laplandijos literatūrine tradicija jaunosios kartos rašytoją Karilą sieja dėmesys vietinei florai ir faunai, taiklūs charakterių aprašymai ir savitas humoras, bet svarbiausia – gili gamtos pajauta ir atodaira ypatingam žmonių santykiui su ja. Kaip būdinga regioninei literatūrai, vietos kraštovaizdis ir klimatas nėra vien pasakojimo fonas, o veikiau aktyvus veikėjas, su kuriuo reikia kovoti arba susidraugauti. Tiesa, „Lydekaitės burtuose“ su gamtos gaivalais netipiškai grumiasi ne stiprus vyriškis, o jauna mergina.

Karilos Laplandija pasirodo kaip alternatyvi realybė – įdomus, bet kartu pavojingas kraštas, kuriame dar yra vietos stebuklams. Romane šis regionas nuo likusios Suomijos atskirtas užkardu, už kurio „bet kuris sveikatos draudimas nusto[ja] galioti“ (16), ir pats individas lieka atsakingas už savo gerovę. Nenuostabu, jog viena iš pagrindinių romano temų – kova dėl išlikimo. Žmonės grumiasi su įvairiais padarais ir nesvetinga gamta, tarpusavy aršiai konkuruoja pelkės gyvūnija, savo socialinę hierarchiją įsisteigia mokyklinukai, žolynai braunasi pro asfaltą, o vietiniai susiduria ne tik su vabzdžiais, bet ir su neišvengiamais gyvenimo būdo ir klimato pokyčiais. Smagaus fantastiškumo fone Karila pagauliai tyrinėja, ką reiškia būti laplandiečiu bei gyventi šiuolaikinėje Laplandijoje, taigi tai ir prie krašto gyventojų tapatybės konstravimo prisidedanti literatūra. Negana to, „Lydekaitė“ atlieka svarbų kultūrinį regiono pristatymo darbą. Knygos įvadinėje dalyje iš paukščio skrydžio Laplandiją apžvelgiantis ir į pasakojimo vyksmo vietą paslaugiai palydintis pirmojo asmens pasakotojas dubliuoja visu kūriniu atliekamą judesį – tolima geografinė lokacija priartinama, apauginama charakteringomis detalėmis ir emocinėmis reikšmėmis.

Tokie tie Karilos kūrinio burtai – lengvu bei įtraukiančiu pasakojimu prijaukinti tolimą kraštą, atverti nepažįstamus pasaulėvaizdžius ir mesti iššūkį dominuojančioms suomių literatūros srovėms. Nardydamas tarp skirtingų žanrų ir įtakų, maišydamas folklorą, tradiciją ir šiuolaikybę, rašytojas sukūrė įvairiausius perskaitymo būdus atveriantį romaną, kuris atsiduria tarp įprastų apibrėžčių. Pasaulių sandūroje gyvenanti „Lydekaitė“ įplaukia tiesiai skaitytojui į širdį.

Parengė Radvilė Musteikytė