Rašytojui nėra sunkesnės užduoties negu pristatyti jau parašytą knygą. Viskas, ką galėjai pasakyti, sudėta į tekstą. Siužetas taip įsuktas, kad tavo paties galvoje atrodo susisukęs į nebeišpainiojamą kamuolį. Personažai tokie artimi, kad, regis, visi juos pažįsta, net banalu ką nors apie juos kalbėti. Stengiuosi mokytis pasakoti apie savo knygas. Bet jei žodžiai tikrai galėtų žudyti, vis dar krisčiau negyvas kiekvieną kartą, kai manęs paklausia: „Gal galite trumpai papasakoti, apie ką jūsų romanas?“.

Šį kartą galiu sau leisti to nedaryti. Romano siužetas puikiai aprašytas viršelyje, manau, visi, kam įdomu, turės daug progų tą trumpą tekstą perskaityti. 1938-ųjų Lietuva, antismetoninės opozicijos sukelta protesto banga, kontrastais žaižaruojantis Kaunas, jame besiskleidžianti šnipų intriga, kurios epicentre atsiduria komunistė pogrindininkė Angelė Treigytė ir saugumietis Konstantinas Astrauskas. Du jaunuoliai, jiems susitikus niekas nebebus kaip buvę. Ir taip toliau... Verčiau papasakosiu, kaip tarpukario Lietuva ir jos žmonės išniro iš praeities ūkanų ir negrįžtamai pakeitė mano paties gyvenimą.

Tai nutiko Vrublevskių bibliotekoje, kuri anuomet vadinosi tiesiog Mokslų akademijos biblioteka. Pačioje XXI a. pradžioje dažnai ateidavau ten mokytis. Man patiko jauki, istoriška, paslaptimi dvelkianti, šešėliais šmėkščiojanti bendroji skaitykla. Dar man patiko knygos, kurios tais laikais jau rimtai mane patraukė. Todėl atėjęs į katalogą ieškoti teisinės literatūros (tai, beje, reiškė vartyti korteles prie specialios medinės lentynėlės, o ne sėdėti priešais kompiuterio ekraną) dažnai pasiklysdavau ir rasdavau visai ne tai, ko man reikėdavo. Tąsyk radau Jono Budrio atsiminimus „Kontržvalgyba Lietuvoje“.

Tada dar net nežinojau, kad jo tikroji pavardė Polovinskas. Nieko apie jį nežinojau, bet jo atsiminimai atvėrė man istorijos ir gyvenimo gelmę. Tarpukario Lietuva, kurios miglotą viziją atsinešiau iš mokyklos suolo, staiga nušvito visiškai kitomis spalvomis. Svarbiausia, ten gyveno žmonės. Jonas Polovinskas-Budrys pats buvo įspūdingas žmogus ir jis mokėjo apie žmones rašyti. Taikliai, bet korektiškai. Be įžeidinėjimų, bet ir be nutylėjimų. Staiga supratau, kokie painūs buvo Lietuvos valstybės kūrėjų likimai ir tarpusavio santykiai. Mane patraukė jų sąsajų ir sprendimų intriga. Patraukė ir dar ilgai nepaleido.

Įvykiai klostėsi lėtai, kaip tikrame gyvenime, o ne dirbtinai pagreitintame šnipų romane. Bet po kelerių metų aš jau palengva dirbau prie tarpukario Lietuvos rezonansinių bylų studijos, kurią galiausiai pavadinau „Nusikaltimai „prie Smetonos“. Ištyrus du ar tris tokius nusikaltimus, nusistovėjo savotiška tyrimo rutina: informacijos paieška archyve, paskui – atsiminimuose.

Maloniausia dalis būdavo paieška tarpukario spaudoje. Grįždavau į Vrublevskių biblioteką, kopdavau siaurėjančiais laiptais iki pat pastogės ir ten, mažytėje senosios periodikos skaitykloje, kurios erdvę dalindavausi su keliais kitais panašiais maniakais, įnikdavau į tarpukario laikraščius. Tos minčių ir jausmų sumaišties neįmanoma papasakoti tam, kas jos nėra patyręs. Sunku susikaupti ir ieškoti reikiamų žinių, kai į tave plūsta trokštamos pažinti epochos trivialūs faktai: 1933-ųjų (o gal 1935-ųjų) sausio pradžioje staiga atpigo apelsinai ir dėl to nepaprastai nudžiugo daugybė pagiringų žmonių biuruose, „Electrolux“ jau gamino šaldytuvus (vėliau sužinojau, kad dauguma tarpukario kauniečių vis tik neturėjo šaldytuvų), žmonės naudojo „Gilette“, „Nivea“ ir „Kipro Petrausko muilą“, o 1935-aisiais (ar 1937-aisiais) jau buvo diskutuojama neišsemiama tema: kas geriau vairuoja – vyrai ar moterys? (Beje, tarpukario žurnalistų išvada: geriau vairuoja moterys). Gal tik taip galėčiau apibendrinti: ne tiek sužinai apie tarpukarį, kiek jį pajunti.

„Agentė“ yra visų tų sąmoningų ir pasąmoningų procesų kulminacija. Nesakau, kad tai – atsisveikinimas su tarpukariu (nepaisant „Nusikaltimų „prie Smetonos“ taip ir netapau tikru tarpukario istoriku). Bet romanas tikrai buvo proga viską susumuoti, perteikti ne tiek žinias, kiek pojūčius, ne papasakoti apie tarpukario žmones, o juos įsivaizduoti jų tikroje aplinkoje – kontrastais žaižaruojančiame tarpukario Kaune.

Turbūt niekam nebus netikėta, kad mano vedlys į tarpukarį Jonas Polovinskas-Budrys plevena „Agentės“ personažų mintyse ir dialoguose kaip paslaptingas „dėdė Jonas“. Reikia paminėti ir dar porą tiesioginių įkvėpimo šaltinių. Vienas iš jų – Keistuolių teatro 1995 m. miniserialas „Tamangai“, sukurtas pagal Vytauto Misevičiaus romaną „Paskendęs uostas“. Nors patys autoriai yra pripažinę, kad gana sunku papasakoti, apie ką šis serialas, man jis patiko net ir tada, kai pasižiūrėjau jį naujomis akimis ruošdamasis rašyti „Agentę“. Mano nostalgiją „Tamangams“ liudija vienas „Agentės“ personažas – klastingas vagis pravarde Voras.

Kitas svarbus įkvėpimo šaltinis man buvo Vytauto Sirijos-Giros romanai „Raudonmedžio rojus“ ir „Buenos Aires“. Iš jų gavau du labai skirtingus tarpukario Kauno vaizdus, kurie padėjo nušlifuoti mano paties kuriamus „žaižaruojančius kontrastus“. Kam teko skaityti „Raudonmedžio rojų“, tas, ko gero, atpažins jo dvelksmą „Agentės“ siužetui gana svarbioje vietoje – gydytojo Andriaus Uoginto kabinete.

Vos nepamiršau: biliardas yra mano ir Jono Polovinsko-Budrio bendras pomėgis, bet jo vaizdavimą „Agentėje“ šiek tiek įkvėpė ir Antano Škėmos „Balta drobulė“.

Nepaisant visų šių įkvėpimų, „Agentė“ yra naujas kūrinys – mano kūrinys. Romano Kaunas yra tarpukario Kaunas, pamatytas XXI a. vilniečio akimis. Labiausiai norėjau parodyti tai, kas anuomet patraukė mane Vrublevskių bibliotekoje: gyvus žmones, painius likimus ir santykius, tarpusavio sąsajų ir sprendimų intrigą.

Linkiu malonaus skaitymo ir tikiuosi, kad knyga jums patiks.

Nuotrauka Edvino Kumšlyčio