Prieš trejus metus lietuviškai išleidę Andruso Kivirähko romaną „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“, džiaugiamės, kad jį atrado ir įvertino skaitytojai. Dabar pristatydami naują rašytojo knygą „Jaujininkas“, tikime, kad ne mažiau dėmesio susilauks ir ji. Tai juodojo humoro tirštas pasakojimas apie Estijos kaimo gyventojų kasdienybę. Knygą iš estų kalbos išvertė Milda Kurpniece. Ta proga – interviu su vertėja.

Ar „Jaujininkas“ yra pirmoji jūsų versta grožinė knyga? Sunkus ar lengvas buvo pirmasis vertimas?
– Anksčiau teko versti trumpesnių kūrinių – eilėraščių, apsakymų, tačiau „Jaujininkas“ yra pirmasis romanas. Autoriaus literatūrinis stilius yra artimas mano šnekamajam, o folkloru, mitologija domiuosi jau labai seniai, be to, kasdien dirbu su folkloriniais tekstais. Žinoma, teko sugrįžti prie mitologijos ir folkloristikos, tačiau, laimei, šis darbas man įdomus. Sudėtingiausia buvo dėl mano polinkio ieškoti pačių tiksliausių atitikmenų, neimprovizuoti.  Manau, tai padeda išsaugoti autoriaus stilių. Kita vertus, užima labai daug laiko.

Ar buvote anksčiau skaičiusi A. Kivirähko knygų? Ir ar galvojote, kad norėtumėte vieną ar kitą išversti?
– Pirmas skaitytas kūrinys ir buvo „Jaujininkas“, kuris man nepaprastai patiko. Taip pat skaičiau „Žmogų, mokėjusį gyvačių kalbą“, apsakymų. Norėjau versti būtent Kivirähko kūrybą ir ypač „Jaujininką“, kadangi jo kalbos stilius yra specifinis, kūryboje daug folkloro, kultūros elementų. Tuo domiuosi jau seniai, todėl gana neblogai suprantu. Esu užaugusi Lietuvoje, bakalaurą pabaigiau Vilniaus universitete, vėliau sudijavau Estijoje. Ten gyvenau apie 6 metus, bendravau su labai skirtingais žmonėmis, todėl teko susidurti su įvairiais estų kultūros aspektais, kalbos registrais. Taigi buvau tinkamas žmogus.

Kaip manote, kodėl rašytojo kūryba tokia populiari Estijoje ir kuo ji patraukia kitų šalių skaitytojus?
– Man atrodo, kad A.Kivirähko kūryba iškelia aktualias problemas, kurias visi nujaučia, bet gal negali tiksliai nurodyti, gal ne visai supranta, kas tai yra, o gal net bijo prisipažinti, kad jas mato.  Be to, jis tas problemas vysto įtraukiančiais, iš pažiūros gan paprastais humoristiniais pasakojimais. Pavyzdžiui, visi romano veikėjai turi kokią nors blogą ypatybę, kuriai atstovauja. Tačiau skirtingai nuo pasakų, kuriose pamotė visada bloga, o našlaitėlė visada gera, modernesni „Jaujininko“ veikėjai yra ir geri, ir blogi. Kivirähkas taip pat iškelia aplinkos svarbą žmonių elgesiui. Pavyzdžiui, visi romano veikėjai yra vagys, ir taip yra ne dėl to, kad jie būtų vagys iš prigimties, o dėl to, kad gyvena tokiame pasaulyje, kokiame gyvena, ir kabinasi į gyvenimą taip, kaip moka. Šiais laikais mes neretai pamirštame, kad labai daug nulemia aplinka. Mano nuomone, tas vogimas „Jaujininke“ yra puiki daugelio problemų, kurias laikome „individualiomis“ ar „asmeninėmis“, metafora, nors iš tiesų tai visuomenės, kultūros, net visos dabartinės žmonijos problemos. Gyvename pasaulyje tarp svetimų žmonių, daugelio sutiktųjų net nepažįstam, o dar visai neseniai gyvenome kaime, kur visi vieni kitus ir net visa giminę pažinojo. Nesusimąstome, kad tokia aplinkos kaita gali turėti labai svarbių pasekmių.  Manau, būtent tai, kad Kivirähko kūryba gali būti ir tiesiog smagi, juokinga, bet kartu ir gili, ir filosofinė, padaro ją tokią patrauklią. Galų gale, jis kviečia visus pasimokyti pasijuokti iš savęs ir nežiūrėti į save pernelyg rimtai. To labai trūksta šiuolaikinėje kultūroje. Lietuviai galėtų atkreipti dėmesį į kambarinį Intą. Jis puikiai iliustruoja tai, kaip lietuviai pasirodo aplinkiniams patys to nesuprasdami.

Papasakokite, kaip sekėsi versti, – ėjosi sklandžiai ar buvo užstrigimų? Kas teikė džiaugsmą ir kėlė didžiausią rūpestį?
– Spėju, kad visiems vertėjams kyla panašūs sunkumai, kai reikia surasti tinkamiausius posakius, frazeologizmus. Svarbūs ir veiksmažodžiai. Pavyzdžiui, žingsniuoti, tipenti ar drambloti nurodo į tam tikrus konkrečius judesius, garsus, spalvas, foną. Surasti geriausią yra tikras iššūkis, kadangi retai jie iš karto ateina į galvą. Dažnai reikia ieškoti panašių kontekstų ir ilgai rankiotis, kol galiausiai (apy)ramia širdim pavyksta išsirinkti (pakankamai) gerą. Smagiausia buvo, kad galėjau naujom akim perskaityti „Jaujininką“. Naudojausi ir vertimu į latvių kalbą, ieškodama idėjų, kaip ir kokių frazeologizmų, žodžių ieškoti, kokia galėtų būti sakinio struktūra. Kartais latviškas vertimas padėdavo, o kartais buvo tiesiog įdomu. Džiaugsmas buvo perskaityti latvišką vertimą, nes jis tikrai puikus. Kadangi latvių kalba kai kuriais aspektais daug artimesnė estų kalbai nei lietuvių kalba estų kalbai ar net latvių kalba lietuvių kalbai (nors tokių aspektų, žinoma, mažiau), sužinojau daug naujų latviškų posakių, pastebėjau daug dalykų, kuo panašios ar skiriasi šios trys kalbos. Ir iš tiesų sudėtingiausia buvo versti lapkričio (Martyno ir Kotrynos dienų) persirengėliai. Estiškai tam yra skirtingi žodžiai, t.y., mardisandid „šv. Martyno dienos persirengėliai“, kadrisandid „šv. Kotrynos dienos persirengėliai“, atitinkama veikla yra marti jooksma ‘~marčium bėgti’, katri jooksma ‘~kotre bėgti’, latviškai persirengėliai yra ķekatnieki, o tas vaikščiojimas iet ķekatās. Iki galo taip ir nesu patenkinta, kaip išsprendžiau tas vietas, kadangi lietuvių skaitytojui tai nėra savaime suprantama, kaip latviams, kur persirengėliai tomis dienomis taip pat keliauja.

Papasakokite šiek tiek apie save – kur gyvenate, ką veikiate, kaip pagrindinį darbą derinate su vertėjos, kokias knygas skaitote?
– Šiuo metu gyvenu Rygoje, dirbu Latvijos universiteto Lyvių institute, baiginėju doktorantūrą Tartu universitete. Mano darbų grafikas labai dinamiškas, todėl tenka susiplanuoti darbus, konferencijas ir renginius. Niekada nežinai, kiek tiksliai laiko darbas užims, tačiau jie vienas kitą ir papildo. Versdama gaunu iššūkių, kurie „įkvepia“ kuo nors pasidomėti ir akademiniame gyvenime. Verčiant tenka pastebėti kalbų, kultūrų skirtumų ir panašumų, kurių tiesiog gyvendama nepastebėčiau, o dabar visų trijų Baltijos šalių kultūra man iš esmės artima ir suprantama. Žinoma, keistenybių pasitaiko, bet vis rečiau. Gretindama pastebiu ir skirtumus, kuriuos gal kažkada ir buvau atradusi, bet jau seniai pamiršau.
Grožinės literatūros pastaruoju metu skaitau nedaug, nebent mokydamasis kalbas. Daugiausiai – akademinę literatūrą, susijusią su darbu. Malonumui skaitau knygas, kurios nagrinėja dabartinę vakarietiškos kultūros situaciją ar pasaulio sociokultūrinę/politinę erdvę. Anksčiau grožinės literatūros skaitydavau labai daug. Mėgstu tamsesnę literatūrą, kaip suomių rašytojo Arto Paasilinna kūryba, patinka ir E. Parulskis, ypač jo „Tamsa ir partneriai“, šiuo metu noriu perskaityti Christopher Browningo „Ordinary men“. Apskritai man patinka literatūra, kurioje nagrinėjami visuomenės, kultūros, bendruomenės ar asmens veiksmai, būsena, motyvai, veiksmų kilmė ir pan. Vaikystėje mėgdavau geras pabaigas, o dabar mėgstu gilintis į tai, kas, kur ir kodėl, nesvarbu, grožinė, negrožinė ar akademinė literatūra tai būtų. Ir dainų tekstai jei ne folkloriniai, tai nagrinėjantys įvairius psichologinius ar socialinius procesus.

Ko norėtumėte (o gal versdama norėjote) rašytojo paklausti ar pasakyti?
– Man labai įdomu, iš kur jis taip tiksliai žino kai kuriuos lyvių tautosakos elementus. Romane buvo net keletas tokių epizodų, kurie nustebino. Klausinėjau net ir su folkloristika susijusių žmonių Estijoje, ar tokie elementai estų tautosakai būdingi. Tie žmonės, su kuriais konsultavausi, sakė, kad ne, todėl man labai įdomu, ar jis skaitė Oskaro Looritso disertaciją, ar gal tos sakmės buvo išverstos į estų kalbą (nedidelė dalis buvo). O gal jis slapta moka lyvių kalbą, o mes (lyvių kalbos ir kultūros tyrinėtojai) to nežinome. Šiaip tai norėčiau padėkoti už darbą. Manau, jis yra puikus rašytojas, o jo įtaka kultūrai labai reikalinga.