Vertėjos Tomos Gudelytės žodis

Mielas skaitytojau, tavo rankose – ypatinga knyga su ypatinga istorija. Norėčiau, kad ji būtų išgalvota, tik lakios vaizduotės autoriaus pokštas ar vaikiška siaubo pasaka, kokių apstu įvairių šalių tautosakos lobyne. Tačiau ši istorija tikra ir ji tebesitęsia, net ir šią akimirką tau vartant knygos puslapius. Jūroje būna krokodilų pasakojama istorija yra universali.

Ar esi kada girdėjęs žodį migruoti ir susimąstęs, ką jis reiškia? Turbūt žinai, kad migruoja paukščiai, migruoja žvėrys ir – neįtikėtina! – įvairių augalų rūšys. Augalai geba persikelti iš vieno žemyno į kitą, iš šaltesnės klimato juostos į šiltesnę, įveikti upes, dykumas ir vandenynus. Migruoja ir knygos! Pavyzdžiui, ši knyga rašyta italų kalba ir tik vėliau išversta į lietuvių kalbą, jos autorius – rašytojas ir edukatorius Fabio Geda (liet. Džeda), gimęs 1972 m. Turine ir ne vienus metus dirbęs su vaikais iš socialinės rizikos aplinkos, taip pat svetimtaučiais. Viename nepilnamečių centre Fabijus sutiko Enają, šios knygos herojų – chazarų berniuką, pabėgusį iš talibų valdomo Afganistano. Fabijus išklausė ir užrašė jo istoriją. Taigi tavo rankose laikoma knyga iš tikrųjų emigravo iš dar kitos, afganų kultūros.

Žmonės taip pat migruoja, grupėmis ar po vieną, suaugusieji ir vaikai. Tiesą sakant, migruoja nuo seniausių laikų ir dėl įvairių priežasčių: galbūt karas, sausra ar skurdas pavertė jų šalį nesaugia vieta augti, galbūt rasinė neapykanta ir persekiojimai pažeidžia jų pilietines teises, o juk kiekvienas tėtis ir mama svajoja apie geresnį gyvenimą savo vaikams. Šios knygos vertėja taip pat emigravo iš savo gimtosios šalies, nors visai dėl kitų priežasčių, ir lyg paukštis retkarčiais parskrenda atgal. Ji, kaip ir tu, yra privilegijuota keliautoja – mums niekas netrukdo laisvai skraidyti tarp žemynų ir panorėjus bet kada grįžti namo. Ne visi migruojantys žmonės turi tokią laisvę.

Pagrindinis šios knygos veikėjas Enajas savo gimtąjį miestelį Afganistane palieka būdamas vos dešimties. Palieka todėl, kad jo šalyje chazarai yra persekiojama tautinė mažuma (Afganistane gyvena daug skirtingų tautų). Tai reiškia, kad talibai (didžiąja dalimi puštūnai, valdantys šalį) nepripažįsta jų kultūros, kalbos ir tapatybės, laiko juos „žemesne rase“. Talibai, kaip ir dauguma diktatūros sąlygomis gyvenančių žmonių ar religinių fanatikų, niekina kitoniškumą ir siekia jį sunaikinti. Dešimtmečio Enajo mamai nelieka kitos išeities, kaip tik gelbėti sūnų išsiunčiant jį kuo toliau nuo mirtino pavojaus. Taip prasideda nelengva berniuko kelionė į Pakistaną, o iš ten – į Irano ir Turkijos platybes, iki pat Europos krantų. Kelionė, truksianti – tik pagalvok! – septynerius gyvenimo metus.  

Dabar tu paklausi: palaukit, o kodėl jis negalėjo tiesiog sėsti į lėktuvą ir saugiai pas mus atskristi? Kodėl tiek daug suaugusiųjų ir vaikų rizikuoja gyvybe keliaudami pėsčiomis per Sacharą, plaukdami per Viduržemio jūrą pripučiama valtele, slėpdamiesi laivų konteineriuose ar sunkvežimių priekabose? Kodėl jie keliauja kaip nelegalai? Turbūt šį žodį esi girdėjęs per žinias ar pokalbiuose, kaip ir sąvoką nelegalūs migrantai. Kaip šis žodis skamba tau? Ar jis neatrodo paniekinamas, užgaulus? Pagalvok: argi kuris vaikas, nesvarbu kokios tautybės, gali būti nelegalus? Keliavimą nelegalų padaro valstybių statomos sienos, ydinga vizų sistema ir saugių kelių (tarptautinėje teisėje jie vadinami humanitariniais koridoriais) stoka. Neretai nuo žmonių, turinčių teisę į prieglobstį, tiesiog nusigręžiama ir tai yra gėdingoji šios istorijos dalis.  

Enajas taip pat nekart save vadina nelegalu, italų kalba clandestino, tačiau vartoja šį žodį ironiškai ir šmaikščiai, puikiai suvokdamas, kokios kliūtys ir iššūkiai jo tyko. Kai esi kelyje, neturi nuolatinės pastogės ir maisto, negali lankyti mokyklos, būrelių, užmegzti ilgalaikių ryšių. Niekada nesijauti saugus. Ir net jei esi vaikas, tau tenka dirbti sunkų fizinį darbą, kad išgyventum. Neabejoju, kad skaitant šią istoriją tau kils begalė klausimų apie kiekvieno teisę į vaikystę ir žmogaus orumą, ir tai bus labai teisingi klausimai. 

Pabaigai – trumpa istorinė atmintinė. Pasibaigus vienam kruviniausių žmonijos konfliktų, Antrajam pasauliniam karui, pasaulio šalys davė sau ir ateities kartoms svarbią priesaiką, 1948-aisiais surašytą į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Šia deklaracija siekiama užtikrinti mūsų visų taikų ir demokratišką sugyvenimą. Štai ką skelbia 13 straipsnis: „1. Kiekvienas turi teisę laisvai judėti ir teisę pasirinkti gyvenamąją vietą kiekvienos valstybės teritorijoje. 2. Kiekvienas turi teisę išvykti iš bet kurios šalies, įskaitant savąją, ir grįžti į savo šalį.“

Linkiu tau įdomios ir nepamirštamos kelionės šios knygos puslapiais!