„Aukso žuvų“ knygų skaitytojai,

noriu jums pristatyti naują pažintinę knygą „Sodų aistra. Subjektyvi sodų meno istorija“. Tai knyga apie sodų istoriją nuo senųjų civilizacijų ir XIX a. Turbūt paklausite, kodėl tik iki XIX a. Tiesiog daugiau nebetilpo.  Nusprendžiau XX – XXI a. sodus, kurie irgi verti išsamaus pasakojimo, palikti kitai knygai.

Kodėl istorija subjektyvi ir kodėl apskritai ėmiausi šios knygos? Prisipažinsiu, dėl to kaltos kitos knygos. Esu studijavusi biologiją, gamta man visada buvo artima, sodai irgi mane žavėjo, bet niekada labai rimtai tuo neužsiėmiau. Tik 2019 m., kai MO muziejaus veikla jau buvo sustyguota ir atsirado daugiau laiko, be to, pasitaikė proga – buvo pradėtos organizuoti kelionės po Europos sodus, užkibau už sodų rimčiau. Europos sodai sužavėjo savo įvairove. Pradėjau išsamiau domėtis ir lietuviškai radau tik vieną nedidelę knygelę – Jūro Balkevičiaus vadovėlį „Sodų meno stilių raida“. Stengiausi įdėmiai skaityti, bet knyga pasirodė labai akademiška, mano skoniui per daug formali, gal todėl ir pats studijų objektas atrodė  gana nuobodus. 

Mano nuomonė pasikeitė perskaičius britų išleistą „The Story of Gardening“ (Penelope Hobhause with Ambra Edwards) – didelę, pilną nematytų spalvotų paveikslėlių ir intriguojančių faktų. Supratau, kad sodų istorija – visiškai nauja ir mums beveik nežinoma kultūros istorijos dalis. Vėliau radau šia tema daugiau angliškų knygų ir supratau, kad kiekvieno autoriaus pasakojimas apie tuos pačius dalykus skiriasi.

Labai suintrigavo Luke Morgan knyga „The Monster in the Garden“. Jau seniau buvau aplankiusi vieną išskirtinį sodą Italijoje, taip vadinamą Sacro Bosco – Šventąjį mišką, kupina keistų monstrų skulptūrų. Tai atrodė kaip visiškai išskirtinis dalykas. Bet Morganas labai įdomiai paaiškino, kodėl monstrai yra ne tik šio sodo, bet visų renesansinių sodų dalis.

O į atrodytų nuobodžius prancūziškus barokinius sodus ėmiau žiūrėti visiškai kitaip perskaičiusi Allen S. Weiss „Mirrors of Infinity“, kurioje pasakojama, kokių optinių apgaulių kupini šie sodai, kokia XVII a. metafizika slepiasi už tvarkingai surikiuoto fasado. Čia prisiminiau ir Jurgiui Baltrušaičiui, parašiusiam knygą „Anamorfozės: iškreiptos perspektyvos“, skirtą parodą, vykusią NDG, kurioje buvo pristatyti jo katoptriniai prietaisai, gaminantys anamorfozes – optines apgaules. Tada supratau, kad kiekvieną iš pirmo žvilgsnio paprastą sodą galima pamatyti visai kitaip, jei labiau pasigilini į jį supančius kontekstus ir jei randi tinkamą priėjimą.

Apie XVIII a. angliškus sodus britai yra išleidę daugybę knygų, bet tik perskaičiusi Vanessa Berrige „The Princess‘s Garden“ suvokiau, kokios aršios politinės propagandinės kovos vyko tarp tuometinių rojalistų torių ir liberalų vigų panaudojant sodus: karališkuosius Kew sodus ir garsiausią tuo metu liberaliam vikontui Cobhamui priklausiusį Stou (Stowe) sodą. Lygiai taip, kaip ir dabar, politinėse kovose nebuvo skaitomasi su jokiomis priemonėmis!

Mane visiškai nustebino Bloomsbury Academic išleistas 6 tomų straipsnių rinkinys, skirtas pasaulio sodų istorijai – „A Cultural History of Gardens“. Toks leidinys rodo, kaip rimtai pasaulis žiūri į šią temą. Šiuose akademiniuose leidiniuose, skirtuose atskiroms istorinėms epochoms, į kiekvieno laikotarpio sodus stengiamasi pažvelgti per įvairias prizmes: sodų dizainą, tipologiją, augalus, sodų panaudojimą ir recepciją, sodų reikšmes, verbalinę bei vizualinę sodų reprezentaciją, sodų santykį su platesniais kraštovaizdžiais.

Paklausite, o kaip gi lietuviški sodai, kaip jie atrodo pasaulio kontekste?  Deja, tam skirtų knygų nėra, o ir patys istoriniai sodai dėl karų, okupacijų ir, žinoma, pačios gamtos yra labai stipriai sunykę ar visai sunaikinti.

Bet šiek tiek tyrinėjimų vykdoma. Ypač man patiko jauno tyrėjo Dainiaus Labeckio daktaro disertacija „Sodų menas kaip romantizmo raiškos erdvė...“ ir jo Verkių parko tyrimai, – labai šiuolaikiškas požiūris, reikėtų tai paversti atskira knyga, kad būtų prieinama platesniam skaitytojų ratui. Eduardo Andrė veiklą Lietuvoje ir čia kurtus sodus išsamiai yra išnagrinėję Vaiva ir Steponas Deveikiai, bet irgi rasime beveik tik akademinius straipsnius ir leidinius. Apie Andrė užsakovus – Tiškevičių giminę – daug atskirų knygų yra išleidusi giminės archyvarė istorikė Liliana Narkowicz. Pajūrio Tiškevičius tyrinėja ir skelbia straipsnius spaudoje Kretingos muziejaus istorikas  Julius Kanarskas, bet labai norėtųsi, kad visa ta medžiaga neišsimėtytų interneto platybėse, o taptų prieinama knygos pavidalu, nes tai mūsų krašto kultūrą kėlusi giminė, jų sodai ir rūmai yra Lietuvos paveldas.

Į knygą įtraukiau literatūroje aprašytus ir mano gyvai pamatytus senų istorinių sodų šiuolaikinių rekonstukcijų pavyzdžius. Įsitikinsite, kad nėra vieno teisingo būdo, kurį dažnai „žino“ mūsų specialistai. Sodų atkūrimo ir interpretacijų būdų pasaulyje yra daugybė, ir svarbu tai žinoti galvojant apie lietuviškų istorinių sodų ateitį.

Iš šito pasakojimo, tikiuosi, suprasite, kad man kilo noras pasidalinti su jumis visais šiais iš įvairių knygų ir straipsnių surankiotais įdomiais faktais, įžvalgomis, teorijomis, savo pastebėjimais. Kadangi Vakarų Europos autoriai, rašydami pasaulio sodų istorijas, daugeliu atveju neįtraukia lietuviškų sodų, tad pajutau poreikį subjektyviai formuoti sodų istorijos kanoną iš Lietuvos perspektyvos ir bent lietuviškai auditorijai parodyti, kokia Europos kultūrinio paveldo dalis yra lietuviški istoriniai sodai. Aišku, kad tai labai subjektyvus požiūris.