Būsimiems „Odilės pasakos“ skaitytojams

Sveiki. Būkime pažįstami. Aš esu Neringa.

Kelias dienas ieškojau pirmojo sakinio, kuriuo galėčiau pradėti šį laišką.

Rašiau. Tryniau ir rašiau iš naujo.

Mechaniškai dirbau kasdienius darbus, o mintyse lyg užstrigusi plokštelė, sukosi ir sukosi nesibaigiantys monologai.

Šiandien, išlydėjusi vaikus į mokyklą, pajutau panašų nerimą ir staiga suvokiau būgštavimų priežastį: kiekvienas mano rankraštis, kiekviena parašyta knyga yra lyg vaikas, kurį išleidžiu į nesvetingą ir pavojų kupiną pasaulį.

Knygos gimsta. Pradeda augti nuo pirmojo parašyto sakinio. Keičiasi ir bręsta taisant rankraštį. Apauga iliustracijomis ir viršeliais, įgyja savitų bruožų ir charakterį. Kartais ožiuojasi, kartais lengvai sukalbamos ir pasakojimas vyniojasi savaime, lyg siūlų kamuolys...

Pristatyti knygą skaitytojams taip pat sunku, kaip pristatyti iki širdies gelmių išmylėtą žmogų, tikintis, kad aplinkiniai sugebės į jį pažvelgti tavo akimis.

Rašiau „Odilės pasaką“ lėtai, su pasimėgavimu. Dažnai palikdavau rankraštį susigulėti. Sėmiausi įkvėpimo skaitydama lietuvių ir kitų šalių pasakas, su didžiausiu džiaugsmu atrasdama jas iš naujo.

Skaitydama kartais kikendavau, kartais susimąsčiusi padėdavau knygą į šalį. Galvodavau apie tai, kiek mažai mūsų skubančiame pasaulyje liko vietos tikriems dalykams. Ir kaip greit mes atitrūkome nuo savo šaknų.

Svarstydavau, ar nukėlusi savo knygos heroję į pasakų pasaulį, pasirinkau teisingą pasakojimo kryptį, šiuolaikiniams vaikams aktualų siužetą... o paskui pagalvodavau: pasakos labai ilgai buvo mūsų savasties dalimi. Jei kažkada jos mus prajuokindavo, suartindavo, mokydavo ir priversdavo susimąstyti, gali tai padaryti ir dabar.

Pasakos, lyg nematomos gijos, sieja kiekvieną žmogų su jo tautos ir visos žmonijos praeitimi. Kas liks jei šie saitai nutrūks negrįžtamai? Nyki tuštuma, kurioje niekas neauga, ir nesuvokiamas ilgesys, kurio neįmanoma užpildyti.

Stengiausi, kad „Odilės pasaka“ būtų tinkama bendriems vakarinio skaitymo ritualams, jei tokius turite. Tinkama ir tiems, kas mėgsta skaityti vienumoje.

Tai knyga apie drąsą, meilę artimiesiems, nelengvus sprendimus, draugystę, atlaidumą ir nuotykius, kuriuos širdies gilumoje svajojame patirti.

Tai knyga apie paprastą vaiką, netikėtai papuolusį į paslaptingą, truputį baugų požemio pasaulį ir priverstą daug nuveikti, kad galėtų sugrįžti atgal į namus.

Tikiuosi, kad skaitantys „Odilės pasaką“ ne kartą nusišypsos, o gal ir nusijuoks visu balsu. Supras, kodėl karalaitė gali būti blogesnė nei ugnimi alsuojantis drakonas ar kodėl nederėtų skinti deimanto obuolių karaliaus sode. Sužinos, kaip atrodo milžinų buveinė, koks padaras gyvena tamsiame miško ežere, ką geba serbento krūmo rykštė ir kaip išgirsti, ką sunkiausiomis akimirkomis kužda širdis.

Tikiuosi, kad man pavyko sukurti istoriją, padėsiančią nusivilioti vaikus (o gal ir Jus drauge su vaikais) į pasaką ir pažadinti stebuklingas skaitymo galias.