Paskutinį vasaros mėnesį ieškojome moksleivių, norinčių perskaityti Justino Žilinsko naujausią knygą „Kaukas Gugis ir sielų akmuo“ ir parašyti atsiliepimą. Radome. Štai keletas jaunųjų skaitytojų nuomonių.

 

Ugnius Laukaitis, 12 m., Vilnius

Knyga „Kaukas Gugis ir sielų akmuo“ yra labai įdomi, o siužetas – tikrai nenuspėjamas. Vieną sekundę galvoji, kad jau viskas gerai ir gal net baigsis istorija, o kitą sekundę įvyksta kažkas naujo!

Man patiko tai, kad labai detaliai aprašomi veikėjai, jų savybės – tiesiog kaip enciklopedijoje. Labai detaliai atvaizduojamas sukurto pasaulio gyvenimas. Knyga labai greitai skaitosi, atrodo, ką tik pradėjai, o jau ir baigėsi, nors tu nori dar ir dar, ir dar Gugio nuotykių.

Beje, labai graži viršelio iliustracija. Aš kai pamačiau knygos viršelį, iškart norėjau pradėti skaityti. Taip pat labai patiko, kad knygoje yra nupieštas žemėlapis. Taip gali aiškiau suprasti, kuriose vietose kas yra. Labai gerai, kad knyga parašyta iš daugelio veikėjų perspektyvos.

Nors autorius sako, kad čia yra jau paskutinė trilogijos dalis, bet gal galima toliau kurti istorijas apie Gugį? Prašau, parašykite ir išleiskite dar vieną Kauko Gugio nuotykių knygą!

Daumantas Kulikauskas, 17 m., Vilnius

Kadangi iš praeitų skaitytų „Kauko Gugio“ serijos dalių mano atminty jau nebuvo daug ko užsilikę, reikia pasidžiaugti, jog, nepaisant to, kad tai jau trečioji serijos dalis, knyga persiskaito stebėtinai lengvai. Vietomis netgi, sakyčiau, per lengvai – kartais pasigesdavau vaizdingesnių vietovių aprašymų, gilesnių veikėjų portretų, kurie būtų galėję pakelti romaną į visai kitą lygmenį. Matosi, jog autorius prioritetu laiko nuolat besisukantį veiksmą ir skambius dialogus. Dėl to kartais pasijaučia, jog yra žongliruojama per daug skirtingų siužeto linijų vienu metu. Tačiau negalima paneigti ir to, jog būtent dėl šito knygą ir yra taip įdomu skaityti – dėl nuolat už kampo tykančio naujo siužeto vingio, naujo siurprizo, naujo sprendimo. Perskaitytų puslapių skaičius ištirpsta tiesiog akimirksniu.

Istorijos išskaidymas į penkis skirtingus gabalus veikia tikrai įdomiai. „Gintaro Žygio“ atomazga palieka skaitytoją emociškai sugniuždytą, tuomet staiga šaunama į „Vilko karius“, kur žaibo greičiu besiskleidžiančios intrigos jau primena dramas Vinterfele pirmosiose „Sostų karų“ serijose. Iškart po to pereinama į „Laimantuką“, kuriame vėl vyksta visai skirtingo pobūdžio dalykai. Vėlgi – šokinėjimas nuo vieno prie kito kas akimirką dovanoja skaitytojui naujus įspūdžius, tiesiog kartais atrodo, jog tai ne vientisa istorija, o kelios skirtingos po vienu viršeliu. Ar knygai tai išeina į naudą, kiekvienas sprendžia pats.

Vis tik „Kauko Gugio“ siužetinės linijos yra tikrai rimtos ir subrendusios, įdomiai supintos, o veikėjai ir pasaulis – spalvingi bei įtraukiantys, nors skverbtis buvo galima ir giliau. Apibendrinant skaityti tikrai verta – tai yra iš puikių ingredientų sumaišytas katilas, moderni ir tuo pačiu labai jauki lietuviška maginė fantastika.

Benas Baronas, 13 m., Vilnius

Nebuvau skaitęs ankstesnių Kauko Gugio knygų, bet knyga parašyta taip, kad suprastum, kas vyksta net jeigu nebuvai skaitęs ankstesnių trilogijos knygų.

Skaityti buvo įdomu, nors susikirtus veikėjų keliams knyga pasirodė truputį padrika.

Knyga gilesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, pasakoja apie santykius, gyvenimą per fantastinių veikėjų nuotykius. Iš to galimą daug ko išmokti.

Knyga turi įtampos, kuri įtraukia ir priverčia skaityti toliau – iki galo.

Kiekvienas perskaitytas puslapis sukelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. Kas laimės lenktynes su laiku?

Dar sunkiau atrinkti, kurio veikėjo pergalės norėti, kiekvienas turi savo gerųjų ir blogųjų savybių, kaip ir tikrame gyvenime. Tai priverčia susimąstyti.

Tikrai perskaitysiu ir trilogijos pradžią.

Morta Meilūnaitė, 13 m., Grigiškės

Ši knyga yra nuostabi maginės fantastikos mėgėjams, joje pilna laumių, kaukų, aitvarų ir kitokių mitinių būtybių. Šalia jų gyvena dar ir žmonės, ir visiems kartu sugyventi tikrai nėra paprasta. Mane labai sužavėjo, kaip kuriamas magiškas Gugio gyvenimo pasaulis – kokie veikėjų vardai, vietų pavadinimai (tik paklausykit – Gražė, Pukis, Spangė, Snarkis, Urkis, Munamukis!), detalūs ir vaizdingi aprašymai. Skaitant apie įžengimo apeigas, tiesiog galėjau įsivaizduoti degančius laužus, ratu sustojusią kaukuomenę, galėjau girdėti būgnus ir šūksnius. Labai tikiuosi, kad kada nors Gugio knygos pavirs filmu ar serialu, bus filmuojamas Labanoro girioje ir rodomas Netflix‘e. Skaitant buvo jausmas, kad žiūriu filmą.

Knyga įtraukia nuo pirmų puslapių – skaitytojas tiesiog įkrenta į įvykių sukūrį, kurie keičia vienas kitą ir tiesiog tave nuneša. Vienu metu skaitytojas seka kelis veikėjus ir jų nuotykius, ir visa tai galiausiai suteka į vieną istoriją, papasakotą iš įvairių pusių. Tai labai prikausto tavo dėmesį, tiesiog neįmanoma atsitraukti, nes be galo įdomu, kas bus toliau arba kas tuo metu vyksta kitam veikėjui.

Knygoje įvykiai sukasi apie žmonių, kaukų ir laumių pasaulių susidūrimus, bandymus grąžinti tvarką ir taiką tarp jų. Yra aišku, kad ir žmonių, ir kaukų ar laumių būna visokių – nėra niekas vien tik geras arba tik blogas. Taip pat knygoje yra ir graži kaukų santykių istorija – Gugis ir Gražė palaiko vienas kitą ir kartu pereina visus išbandymus.

Knygą išties galima skaityti net jei ir nesi skaitęs pirmų dalių – bet dabar jau tikrai žadu jas būtinai susirasti bibliotekoje ir perskaityti kaip priešistorę! Jaučiuosi atradusi man naują mėgiamą autorių ir mano knygų lentynoje Gugio knyga bus šalia mano mėgstamų J.K. Rowling ir Kotrynos Zylės knygų.