Viduramžių ruduo – bene garsiausia nyderlandų istoriko ir kultūrologo Johano Huizingos studija, pirmą kartą išleista 1919 m.

Tai įtraukiantis, vaizdingas, tarsi žodžiais nutapytas pasakojimas, kuriame, remiantis dailės ir literatūros kūriniais, taip pat publicistiniais tekstais, atskleidžiama XIV–XV a. žmogaus mąstysena ir gyvensenos ypatumai.

Pagrindinė veiksmo vieta – Burgundijos hercogo dvaras, pagrindiniai herojai – riteriai ir miestelėnai, kurių aukštieji idealai ir kasdienės godos neatsiejami nuo tikėjimo, meilės, mirties, šventumo vaizdinių. J. Huizingos įžvalgos apie vienalaikį Viduramžių ir Renesanso susiliejimą buvo ne tik novatoriškos, bet ir žymėjo naują kryptį istoriografijoje, kurios esmė – aprėpti kultūros formų visumą. Tad ir šioje knygoje nuo socialinės hierarchijos tvarkos ir riterystės idėjos aptarimo nuosekliai pereinama prie gyvenimo stiliaus estetikos ar pokyčių religinėje jausenoje.

Šimtmečio sulaukęs Viduramžių ruduo priklauso kultūros istorijos kanonui, šia proga – ir specialus kūrinio leidimas.

Johan Huizinga ( 1872–1945 ) – vienas reikšmingiausių ir novatoriškiausių XX a. Europos kultūros istorikų ir teoretikų. Mokslininko tyrinėtos temos – menas, literatūra, religija, ritualai, manieros, moralė, kasdienybės normos – kitų to meto mokslininkų nebuvo rimtai vertinamos. Huizingos kalbos vaizdingumas žavėjo ne tik skaitytojus, bet ir literatūros kritikus, todėl jis ne kartą buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai. Pasižymėjo itin aktyvia veikla akademinėje, visuomeninėje ir kultūrinėje srityse. Antrojo pasaulinio karo metais, Vokietijai okupavus Nyderlandus, buvo persekiojamas už savo antifašistines pažiūras, kalintas lageryje, vėliau dėl sunkios ligos iš lagerio paleistas – tačiau be teisės dirbti mokslinį darbą. Mirė nesulaukęs karo pabaigos.