Istorikas Norbertas Černiauskas Vilniaus knygų mugėje pristatys naujausią savo knygą „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“ („Aukso žuvys“, 2024). Nevengdamas tiesioginių ir simbolinių neįvykusios istorijos interpretacijų, autorius stengiasi atsakyti į klausimą, kaip atrodytų Lietuva, jei nebūtų įvykusi sovietinė ir nacių invazija bei vėlesnės okupacijos.

Apie ką ši knyga?
– Apie nepriklausomos Lietuvos gyvenimą 1968-aisiais. Taigi, apie alternatyvią arba neįvykusią istoriją, nes analizuojama Lietuva, kuri, susiklosčius palankioms aplinkybėmis, nebuvo okupuota ir tęsė savo laisvą gyvenimą.

Tai koks šios knygos žanras?
– Sakyčiau, kad pirmiausiai tai yra knyga apie istoriją arba istorinė knyga. Žinoma, tai nėra klasikinis mokslinis tyrimas, tačiau joje naudojami istoriniai šaltiniai, iš dalies naudojami istorijai būdingi tyrimo metodai. Knygai galime taikyti ir „neįvykusios“, „alternatyvios“ ar „kontrafaktinės“ istorijos žanrą, kuris kelia klausimą, kas būtų, jeigu... Pavyzdžiui, Lietuvoje dažniausiai yra svarstoma, kaip būtų susiklosčiusi Lietuvos istorija, jei Žalgirio mūšis būtų pralaimėtas, kaip gyventume jei 2004 m. nebūtume įstoję į Europos Sąjungą arba, kas būtų, jeigu Lietuva nebūtų okupuota 1940 m.? Į pastarąjį klausimą aš ir mėginu atsakyti.

Kodėl reikia kalbėti apie istoriją, kuri neįvyko?
– Prisiminti praeitį ir svarstyti jos alternatyvas net asmeniniu lygiu – labai žmogiška. Istorinę tėkmę dažniausiai lemia, ne iš anksto nulemtos schemos, o konkretūs žmogaus pasirinkimai. Taigi, jei mes pasirinkome vienaip, galėjo būti ir kitaip. Svarstydami alternatyvas praeityje mes priimame atsakingesnius sprendimus šiandien. Knyga siekiama kitokio istorinio pažinimo, mėginimo bent mažu žingsneliu išplėsti skurdokas lietuviško istorinio mąstymo ribas bei būti labiau atsakingiems už save ir savo valstybę dabar.

Kodėl knygos pavadinime yra fado, o turinyje išryškėja ne vienas portugališkas motyvas?
– Portugalijos motyvas knygoje sušmėžuoja ne kartą. XX a. pirmoje pusėje Lietuvą ir Portugaliją siejo tam tikri simboliniai ir istoriniai panašumai. Portugališkumą išryškinau ir kaip tam tikrą simbolį, netikėtumą, alternatyvą, skatinančią susimąstyti apie mus ir mūsų praeitį. O Fado – tai labai simbolinė žaismė, juk šis dainos ir muzikavimo žanras yra ypač susijęs su melancholišku ilgesiu. Tai nostalgiškas ir liūdnas jausmas apmąstant praeityje neišsipildžiusį laiką, svajones. Kai mėgini įsivaizduoji neįvykusią Lietuvos istoriją, neabejotinai daug šviesesnę nei ta, kuri iš tiesų susiklostė XX a. viduryje fado, fonas tam itin tinka.