Metų pradžioje Lietuvoje lankėsi čekų rašytojas Jáchymas Topolis – rašytojas, poetas, dainų tekstų ir filmų scenarijų autorius, žurnalistas, šiuo metu – Prahos Václavo Havelo bibliotekos programų vadovas. Susitikimuose kalbėdamas apie pirmą savo romaną lietuvių kalba „Jautrus žmogus“, J. Topolis nevengė politinių temų, ypač nuoseklios kritikos Rusijos atžvilgiu. Politinė plotmė ryški ir J. Topolio romane „Jautrus žmogus“, todėl ir interviu – nuo vasario 24-ąją prasidėjusio karo.

Jáchymą Topolį kalbina knygos vertėja iš čekų kalbos Vaida Braškytė-Nemečkova

Kaip dabar vertinate situaciją po vasario 24 dienos?

Išleidus romaną „Jautrus žmogus“, bet jau ir anksčiau, pasirodžius novelei „Šalta žeme“, kai kurie kritikai Čekijoje, ar net ir Švedijoje, rašė, jog mano aprašomas Rusijos, kaip prievartos ideologija gyvenančios valstybės, paveikslas yra paranojiškas ir rusofobinis. Rusijos baimė tiesiog glūdi manyje; čekų policininkai, tarnavę Rusijai, tuometinei Sovietų Sąjungai, negailėjo man antausių už mano poeziją jau tuomet, kai man buvo 17 metų – taigi nenuostabu! Tik prasidėjus karui Ukrainoje sutikau skaitytojų, kurie sako, jog tai, ką rašau apie Rusiją „Jautriame žmoguje“, buvo pranašinga. Bet tai tokia paprasta pranašystė! Juk dauguma iš mūsų kartos, mačiusios rusų tankus 1968-aisiais Čekijoje, iš Rusijos niekada nieko gero ir nelaukė. Bijau, kad siaubingas ir brutalus Ukrainos puolimas, visi kankinimai ir baisus melas, deja, kažkaip kyla iš rusiškosios esmės. Toji prakeikta pagarsėjusi „rusiška siela“ pilna prievartos. Pragaras egzistuoja, jis žmonių viduje, ir jis atsivėrė. Jei rusai bus tik sustabdyti, o nebus sutriuškinti, čekų laukia tokia pati lemtis, kaip ir nužudytų ir pavergtų ukrainiečių. Ir tai laukia ne tik čekų. Todėl Ukrainos pusę palaikau ir labai egoistiniais sumetimais. Tenka, nes veikia mano savisaugos instinktas. 

Nuo vaikystės ir jaunystės gyvenote kūrybos, menininkų ir disidentų aplinkoje. Kodėl pasirinkote būtent rašyti?

Menininkų aplinkoje ir buvau, ir kartu nebuvau. Kai Čekoslovakija buvo užimta, pirmiausia sovietų kariuomenės, daugelis intelektualų, tarp kurių buvo ir mano tėvas, buvo išmesti iš darbo, o kai kurie įkalinti. Aš nuo jaunystės domėjausi literatūra, skaičiau knygas, su draugais kūrėme roko grupes, rengėme literatūros vakarėlius, bet dirbau darbininku, pagalbiniu darbininku – kūriku, sandėlininku. O šalia buvo pogrindžio aplinka. Man, kilusiam iš disidentų šeimos, kaip ir kitų disidentų vaikams, durys į aukštąją mokyklą buvo uždarytos. Vaikščiojau į užeigą, o joje prie vieno stalo sėdėjo keli žmonės, kuriems buvo suteiktas psichikos invalidumas, o tai mums reiškė aukščiausią pasiekimą – būti valstybės pripažintais neįdarbinamais psichopatais. Nes kas neturėjo dokumento su įdarbinimo antspaudu, sėdo į kalėjimą. Taigi komiška, bet mano meninė aplinka buvo susijusi su kriminaline aplinka. Daugelis už mane dešimčia metų vyresnių bičiulių jau buvo pabuvoję kalėjime. Šiandien tai skamba neįtikėtinai, bet anuomet policija mus apskaldydavo ir už eilėraštukus.

Kriminalinė aplinka, be abejo, mus neišvengiamai nuveda prie romano „Jautrus žmogus“.

„Jautrų žmogų“ parašiau penkerius metus pragyvenęs tokio namo prie Sazavos griuvėsiuose. Kai 1968-aisiais atvažiavo tankai, tėvas mus nuvežė į savo gimtąjį kaimelį Poržičę prie Sazavos, prie pat Prahos. Intelektualai, tokie kaip Bohumilas Hrabalas ir kiti, tuo metu labai bijojo, kad okupacija bus negailestinga, kad juos išsiųs į Sibirą. Po to aš dažnai važiuodavau pas močiutę, ir gerai susipažinau su aplinka.

Po 30 metų ten grįžau. Namas beveik virtęs griuvėsiais su prastai veikiančia elektra, šildymu. Mūsų bibliotekos renginiai vyksta vakarais, taigi galėdavau ten leisti laiką, o vakarop per pusvalandį atsirasti Prahoje. Visus ten pažįstu, tai „mano“ žmonės – pusbrolis, jo draugai... Gerai, kad jie neskaito. Knyga vėliau išgarsėjo, nes ją užsipuolė buvęs prezidentas Václavas Klausas. Sėdžiu su anais žmonėmis užeigoje, ir staiga mane rodo televizoriuje. Tai juos šokiravo. Teko nustoti ten lankytis, nes jie manimi nebepasitikėjo. Staiga nebebuvau tas, kuris dirba Prahoje ir nešioja darbinį kombinezoną, dabar buvau televizijoje ir žinomas. Pardaviau tą namą, daugiau ten nebevažiuoju, nors ir gaila.

Ten iš tiesų gyvena daugybė žmonių, kuriuos aprašiau. Kai kurie numirė, nes knyga išėjo prieš 4 metus, o ketveri metai intensyvaus alkoholizmo šiaip sau nepraeina. Pažįstu tą aplinką, nes nuo jaunystės esu žygeivis ir skautas, daug kartų nakvojau miške, ir mane traukė pasaulis žmonių, kurie nėra kovotojai prieš sistemą, nes jų socialinė padėtis tokia prasta, kad jie nesidomi sistema. Jie gyvena, istorija kunkuliuoja jiems virš galvų, ir mūsų problemos dėl globalizacijos ir skaitmeninimo jiems neegzistuoja. Na, o pokalbiai apie paskutiniuosius žmogaus reikalus po šešių alaus prie laužo yra gana įprasti. Mūsų pagreitėjusiame gyvenime jiems nebeturime laiko, arba susigūžiame bibliotekos kamputyje ir skaitome kokią nors protingą knygą. Bet aš ten tiesiog buvau, ir tai buvo taip intensyvu, kad turėjau nustoti gerti alkoholį.

Kodėl? Kad nesupanašėtumėt su savo veikėjais?

Iš pradžių alkoholis man labai padėjo bendrauti, bet kad užbaigčiau knygą, metams ir dviem mėnesiams turėjau visiškai nustoti gerti. Name buvo taip šalta, net ir rugpjūtį, kad prieš parašydamas skyrių pirmiausia turėjau priskaldyti malkų. Rašyti romaną – didžiulis fizinis krūvis. Biuruose tik sėdime, bet skaldyti malkas puikiu „Fiskars“ kirviu, – privalau juos pareklamuoti! – suteikia puikų kūno ritmą. Kalbu apie tai su tokia nostalgija, nes to namo jau nebėra, ir tikiuosi, kad kitą knygą jau rašysiu kur nors, kur bus gera krosnis, nes antrą kartą viso to patirti nebenoriu. 

O Čekijoje „užeigų raštija“ turi gilias tradicijas. Po to, kai visur atsirado televizoriai, tai visiškai užmušė baro pokalbius. Anksčiau žmonės pasakodavosi, kokie kieno triušiai, kaip kam auga pomidorai arba ką pasodino į kalėjimą. O dabar sėdi ir žiūri serialus. Laiku iš ten dingau.

Kaip gimsta Jūsų siužetai? Ar rašydamas savo didžiuosius prozos kūrinius, pavyzdžiui, romaną „Sesuo“, tapusį kartos manifestu ir aprašiusi tam tikrą laikotarpį, turėjote programinių tikslų, ambicijų? Ar tiesiog norėjote fiksuoti vykusius pokyčius? Gal siužetus diktavo Jūsų žurnalistinė patirtis?

Žurnalistika visuomet užsiėmiau todėl, kad Čekijoje iš rašytojo veiklos neišgyvensi, tai maža šalis. Nepaisant mano knygų vertimų į įvairias kalbas. Visuomet norėjau būti vyru, kuris kas mėnesį atneša namo pinigų, kurio vaikai važinėja į stovyklas, turi dviračius ir kompiuterius. Be to, rašydamas norėjau būti laisvas. Jei iš knygų gyvenate, turite važinėti į knygų muges ir diskusijas. Aš to negaliu pakęsti.

Žinoma, kad naudojau medžiagą iš žurnalisto darbo. Tai jau seni laikai, bet buvau Irane per žemės drebėjimą, rašiau apie Šiaurės Čekijos rasines žmogžudystes. Bet motyvai į knygas patenka tarsi atsitiktinai. Niekuomet nesakiau sau: „Na, dabar parašysiu apie tam tikrą istorijos laikotarpį“. Tragikomiška tik tai, kad neseniai perleistą knygą „Šalta žeme“ prieš aštuonerius metus rašiau kaip requiem Rytų Europai. Jos veiksmas vyksta žiauraus tirono Lukašenkos Baltarusijoje, ir maniau, kad toji Rytų Europa greitai nebeegzistuos. Tuomet ir protingesni nei aš žmonės tikėjo, kad Rusija eis demokratijos keliu, kad draugausime ir rengsime literatūros konferencijas, bus taika ir meilė. Bet Rusija liko imperialistine valstybe, o Rytų Europa gyva iki šiol. Taigi jei mėginau užfiksuoti istorijos laikotarpį, rezultatas buvo naivus. Tai ne mano darbas.

Rašau, kai mane apima karštligė, o kai knyga išeina, interviu tenka pagrįsti, kodėl ją parašiau. Tai dažniausiai išsigalvoju. Nuskambės kaip pigus misticizmas, bet aš turiu būti apsėstas temos, dieną naktį apie ją galvoti, ir tada parašau. Beje, o tai svarbu, – „Seserį“ parašiau priešinternetiniais laikais.

Ar netraukia parašyti biografijos? Savo ar kitos asmenybės – juk perversmo laikais pats darėte didelius darbus arba buvote šalia kitų, tveriančių istoriją? Ar vietoje bevardžio herojaus nenorėtumėte rašyti apie konkretų žmogų?

Ne, tikrai ne. Aš mielai skaitau Čekijoje gausiai leidžiamą dienoraščių literatūrą. Bet pats nieko panašaus nesiimčiau rašyti. Nenoriu, kad tie dienoraščiai paveiktų mano artimuosius. Mano idealas – autorius, dingstantis už savo kūrinių. Noriu, kad mano knygas skaitytų kaip kažkieno nuotykius, o ne mano gyvenimą. Žinoma, rašydami sudedame į knygas viską, ką išgyvename, visus, ką sutinkame, ir filmus, kuriuos matėme. Bet pripažinta autobiografija man atgrasi.

Rašyti apie ką nors kitą irgi nenoriu, aš pernelyg egoistiškos prigimties, kad galėčiau parašyti gerą kito biografiją. Neseniai skaičiau Cervanteso biografiją ir sau prisiekiau niekada nebesiskųsti blogomis kūrybos sąlygomis. „Don Kichoto“ autorius buvo karys, praradęs ranką ir džiaugęsis, kad toji buvo kairė, nes ant dešinės galįs užsimauti skydą ir vėl stoti į mūšį. Vėliau jis buvo vergas, kalinys, o kalėjime ėmė rašyti. Man patinka skaityti biografijas, bet aš pats apie revoliucijos laikus ar kitką rašyti nenoriu, man tai neįdomu. Geriau keletą gerų eilėraščių.

Vaikystėje mėgote nuotykių literatūrą...

Ir dabar mėgstu.

... o joje veikėjai dažniausiai netikroviškai teigiami. Kodėl Jūsų knygose mažai teigiamų veikėjų, kodėl jie tokie baisūs?

Nes jie dėl kažko kovoja, o kovoje išlikti švariam sunku. Aš nesu realistas. Kažkas man sakė, kad mano veikėjai net atgrasūs, kad ir „Jautriam žmoguje“ nėra su kuo susitapatinti. Gal todėl, kad taip aš matau gyvenimą. Bet kartu esminiai dalykai – draugystė, santykis su vaikais – yra aiškūs ir vienareikšmiškai pozityvūs. Vienam iš pagrindinių veikėjų, Tėtei, svarbiausias klausimas – ar paliks, ar nepaliks savo vaikų.

Tai juk baisu. Nenorėjote „Jautriam žmoguje“ bent vieno teigiamo veikėjo?

Tai mergina, vardu Svetlana. Ji labai teigiama. Ji laukiasi vaiko, jos užduotis – išsaugoti gyvenimą. Tiesa, kad ši knyga yra apie „paprastą“ Čekiją, o ji visgi gana baisi. Nors esame nedidelė pramoninė šalis, visai turtinga, esama sričių, ypač kaimuose, ar, pavyzdžiui, Sudetuose, kur žmonės gyvena panašiai kaip prieš keletą dešimtmečių. Svarbiausi – šeimyniniai ryšiai. Arba kai jaunimas patenka į kalėjimą – labas, tėte, sveikas, dėde. Nesakau, kad tai itališkos mafijos mastai, bet mūsuose yra pusė milijono žmonių, kurių kelias veda iš kolonijos į kalėjimą ir taip toliau. Tokius žmones sutikau, ir tai nugulė į knygą. Nuskambės baisiai, bet kai jie mušasi ar vagia, tai yra jų bandymas pasigerinti gyvenimą, kurti santykius. Bet nukrypau.

Bet jei sakote, kad Svetlana – teigiama pasakojimo veikėja, ji tėra šventoji iš viešųjų namų. Ar skaitytojas gali su ja susitapatinti? Ar kaip tik todėl ir gali?

Nuo jaunystės esu Dostojevskio skaitytojas. Manau, toje knygoje tai matyti. Apie žmones iš biurų rašyti nesinori.

Beje, ar „Jautraus žmogaus“ nerašėte galvodamas apie filmo scenarijų? Kyla įspūdis, tarsi aprašytumėt filmą, vykstantį prieš akis. Ar rašydamas veikiau fiksuojate tai, ką įsivaizduojate, ar atvirkščiai – susikuriate konstruktą, kurį pildote viskuo, ko reikia?

Filmo scenarijus man net neatėjo į galvą. Manau, tai itin kalba grįsta knyga. Ko gero, sunki versti, bet man patiko žaisti su čekų kalba, įpinti ir ironiją, ir lyriką. Tiesa, joje daug dialogų. Ir tiesa, kad rašydamas matau, kas vyksta. Ir taip pat tiesa, kad pagal šį romaną kuriamas filmas. Bet filmas ir knyga – du labai skirtingi dalykai.

Pasinėriau į tokią ilgą ir sudėtingą knygą kaip į provokaciją. Dabarčiai reikia trumpų, paprastų, skubrių knygų. Esu įsitikinęs, kad literatūra eina į pabaigą. Tikrai taip manau. Kad ir banalu, bet knygas pakeičia serialai. Trisdešimtmečiai, kurie, jei būtų manosios kartos, būtų buvę fanatiškais skaitytojais, dabar žiūri serialus. Serialų daugybė, ir kai kurie puikūs. Žmonės, kurie aštuntajame dešimtmetyje būtų užsidarę vasarnamiuose ir parašę romanus, dabar yra serialų kūrėjai.

Man truputį liūdna, kad mano laikai kaip ir baigiasi. Pavyzdžiui, Prahos knygų mugėje „Knygos pasaulis“ priimamasis su dviem gražuolėmis, dalinančiomis brošiūras ir limonadą, visas pastatytas iš senų knygų, iš mirusių knygų. Visur pilna antikvarinių knygų lentynų, Čekijoje veikia knygų būdelės, šimtus knygų galima skaityti kavinėse ar autobusų stotelėse, šimtai nemokamų knygų, kurių niekam nebereikia, nors jos ir geros. Žmonėms nekyla ranka išmesti knygų, jie jas palieka kitiems. Tai ir socializmo palikimas, kai buvo cenzūra, bet nebuvo interneto, ir filmų konkurencijos, o knygos išeidavo 60 tūkstančių vienetų tiražu. Dabar džiaugiamės pardavę 1 500 vnt. tiražą, kaip kad G. G. Marquesą, kuris socialistiniais laikais leistas 100 000 vnt. tiražu. Taigi „Knygos pasaulyje“ jaučiuosi lyg būtume laukinių gentis, demonstruojanti protėvių kaukoles. Rašytojui ramiau, kad knygos geriausiu atveju bus taip panaudotos, nei išmestos į šiukšlyną. Rengiame literatūros festivalius, skaitymus, skiriame stipendijas, bet tai inercija, nes mano generacija nebealksta knygos, ją pakeitė filmas. Nesutinkate?

Juk filmai ir serialai egzistavo ir anais laikais.

Bet į kiną eidavome kartą du per savaitę, arba žmonės pažiūrėdavo filmą per televizorių nuo aštuntos iki dešimtos vakaro. Šiandien visi stebi serialus lygindami ar ruošdami valgį, nuolat. Žmonės iki šiol nori pasakojimų, ir juos patenkina filmų ir serialų produkcija. Internete rasite tiek autentiškų istorijų, milijonus diskusijų forumų – visa tai konkuruoja su knygomis. Be to, knyga lėta, o mes nebeturime prabangiojo laiko. O dar žmonės jokiais laikais šitiek nerašė ir neskaitė; turiu galvoje elektroninį paštą ir žinutes. Visa tai išstumia knygą. Be to, anksčiau žmonės skaitė, kad sužinotų, kaip gyvena kiti. Šiandien to nebereikia.

Gal žmonės skaitys knygas, norėdami geriau suprasti savo pačių gyvenimą?

Tam parašyta tūkstančiai knygų-vadovų.  Neskaitysite trijų šimtų puslapių romano, kad kažką sužinotumėte. Liūdna, bet natūralu. Literatūra vėl bus kaip XIX amžiuje, skirta siauram žmonių sluoksniui. Vis keistesnių žmonių sluoksniui.

Kitas praktinis klausimas: kas turi laiko skaityti, ir kas turi laiko rašyti? Man rašyti 3 valandas prabanga, nes elektroninių laiškų ir SMS žinučių srautas neišsenka. Paradoksalu, kad džiaugdamasis Lietuvoje išeinančia savo knyga kalbu apie tai, kad literatūra baigiasi. Nuostabu, kad teko gyventi akmens amžiuje, kai perrašinėjome knygas spausdinimo mašinėlėmis gresiant kalėjimui arba spausdinome jas nelegaliomis staklėmis pogrindyje; ir tame pačiame mano gyvenime literatūra turbūt baigia egzistuoti... Gal aš fatalistas. Gal tik mano smegenys pratusios visur matyti katastrofas. Džiaugiuosi, kad mano knygos leidžiamos 20-čia kalbų arba kad „Jautraus žmogaus“ parduota 15 tūkstančių egzempliorių. Net Rusijoje išleido mano knygą, vadinasi „Velnio dirbtuvės“ – tai „Šalta žeme“ vertimas.

Paradoksalu, kad Rusijoje išėjo būtent ši. Ar kada nors rašote tam, kad įveiktumėte savo baimes, ar Jums rašymas suteikia terapiją?

Kartais – žinoma. Turbūt, bet ne sąmoningai. Į rašymą turi prasisunkti žemiausi žmonių nuogąstavimai ir baimės. Kai pradėjau vaikščioti pas terapeutę (turbūt mados reikalas), ir pasakojau jai apie savo baisią situaciją, kurios neįveiksiu, ji sakė: „Džiaukitės, turite temą“.

Mano knygų veikėjai kovoja, kad nepasimestų pasaulyje, kad jo nebūtų nugalėti. Pasiekia dugną ir nori nuo jo atsispirti, pasiekti paviršių. Tai svarbiausias pasakojimas. Išplaukia, o ten jau laukia plėšrūnai, kuriuos reikia nugalėti. Gal iš tiesų vaikiška nuotykių literatūra nepralenkiama, ir žmogus ją visą gyvenimą tik kartoja ir interpretuoja.

Kodėl Jums visuomet toks svarbus vaiko motyvas? Ypač „Jautriame žmoguje“ vaikai įmesti į įvykių sūkurį, kuriame jų niekas nesaugo.

Aš rašau knygas, kad nereikėtų šito aiškinti... Pavyzdžiui, kai studijavau etnografiją, keliavau ir tyrinėjau Šiaurės Ameriką, sudariau bei išverčiau indėnų folkloro pasakojimų rinkinį „Spyglių mergelė“. Indėnai išsaugoję dešimtis tūkstančių legendų. Daugybė jų apie vaikus labiausiai pažeidžiamose situacijose; jų gyvenimas brutalus kaip akmens amžiuje, jų legendose vaikas miršta, suserga ar lieka apleistas. Tai ypatingai žiaurūs pasakojimai. Bet įdomu tai, kad kai tik artėja vaiko žūtis, atsiranda antgamtiška jį apsauganti jėga. Aš domiuosi Peru, ir actekų ritualai, pavyzdžiui, buvo ypatingai baisūs – vaikai būdavo aukojami dievams ar net kankinami.

Mums vaiko kančia didžiausias tabu, mes žmonės. Vaikai sukelia didžiausią baimę ir didžiausią džiaugsmą. Gimus vaikams, mano gyvenimas iš esmės pasikeitė. Net autocenzūra atsirado – pavyzdžiui, nenorėčiau, kad mano dukterys skaitytų kai kuruos mano jaunystės eilėraščius; žinoma, iš dalies juokauju – neseniai išleistą mano tekstų roko grupėms rinkinį taip dedikavau dukrai: „Josefinai, apie mano jaunystės ir senatvės nuodėmes. Tėtė“. Tikiuosi, ir ji pasijuoks. „Jautriame žmoguje“ žmonės žiaurūs ir baisūs, bet turi vaikų, ir todėl stengiasi elgtis bent kiek geriau.

O kodėl toji meilė visko neišgelbsti?

Nes mes, velniai griebtų, suaugę. Meilė – karštligė, beprotystė, bet įprastame gyvenime – ir darbas. Nenuostabu, kad mano herojams nesinori dirbti.

Todėl nerašote apie žmonių santykius taip, kaip paprastai rašoma romanuose?

Romantinė literatūra žmonėms susuko galvas. Apie meilę jie mokosi iš meilės romanų, o tikrame gyvenime taip elgtis nepavyksta. Dabar lankome terapeutus, o romanų niekas nebeskaito. Laikas meilę nulaipinti nuo pjedestalo. Nenoriu būti niūriu pranašu, kad gyvensime be literatūros ir be meilės. Šioje knygoje daug blogo dedasi vaikams, bet ir seniems žmonėms. Ar jiems dar liko kokios nors meilės? Palieku su klaustuku.

„Jautrų žmogų“ rašiau taip ilgai, nes paeiliui mirė mano jaunesnysis brolis, po to tėtė, o paskui mama. Mūsų civilizacija geba išlaikyti žmones gyvus labai ilgai; atrodo, tai didžiulė prabanga, bet kartu ir kančios prailginimas. Daugybė žmonių vienu metu rūpinasi ir vaikais, ir ligotais tėvais. Ši tema – tabu, ją supa gausybė prietarų. Tad man lieka imtis juodo humoro. Tokia jau čekiška tradicija. Rašiau apie veikėją, sugalvojusį įkurti exspress hospisą, kur žmonių gyvenimai nebus dirbtinai pratęsiami. Bet buvau apstulbęs, kiek žmonių tos minties įsikibo kaip didžiulės naujovės, ėmė man rašyti, kad kurtume įmonę. Atsakiau, kad paliktų mane ramybėje. Prieš 20 metų apie tokias temas nė nenumaniau.

Rūpintis savais, vaikais ir mirštančiais tėvais – ko gero, sunkiausia gyvenime. Turbūt daugelis iš mūsų nesugeba jų atlikti tobulai. Aš tik bandau nenuslysti į tragizmą ir patetiką, griebiuosi juodo humoro...

Knyga, beje, sukėlė politines diskusijas – ar jų tyčia siekėte?

Ne, man šie dalykai aiškūs. Knygoje didžiausią blogį įkūnija naujieji rusai – tai tyčia. Pagrindinio veikėjo brolis yra čekas, čekai ir jo pagalbininkai. Man, pogrindžio vaikiui, rusų kareiviai buvo toli, bet priešininkai buvo vietiniai kolaborantai. Tie bjauriausi. Mano genuose yra bijoti rusų, taigi politinė mano knygos plotmė buvo visai natūrali. V. Havelo bibliotekoje, kurioje dirbu, rengiame šiuolaikiškas politines diskusijas, bet Rusija, deja, išlieka bauginančia tema.

Kaip dabar vertinate demokratijos padėtį Čekijoje, pats prieš 30 metų dalyvavęs perversme?

Mūsų situacija įdomi. Neseniai rinkimus pralaimėjo oligarchas Andrejus Babišas. Mūsų prezidentas – tragikomiškas, sunkiai sergantis žmogus, valdomas kažkokių Rusijos liokajų. Žmonės juo nebetiki... Man ilgai atrodė, kad mūsų prezidentas yra tiesiog grynas blogis, o dar toks neskoningas ir klaikus. Bet manau, kad su juo mus palaipsniui palieka sunkiausias komunizmo palikimas, liokajaus pataikavimas. Imu jausti optimizmą. Beje, džiaugiuosi, kad čekai nėra nacionalistai, kad jie blaivesni už mano anksčiau idealizuotus vengrus ir lenkus.

Ar jums kaip rašytojui svarbi muzika? Kai kurie jūsų prozos kūriniai skaitosi kaip ritmingas užkalbėjimas. O kai kurie pasažai tarsi reikalauja muzikinio fono.

Džiaugiuosi, kad tai jaučiate. Man ritmas labai svarbus. Tekstus dažnai kuriu eidamas, esu ėjimo ir plaukimo fanatikas. Turiu kokių trijų baseinų pažymėjimus ir nešiojuosi plaukiojimo reikmenis. Plaukimu pasiekiu beveik transą. Arba, „Jautraus žmogaus“ atveju, – malkų skaldymas, krosnies kūrimas, kasdienis ritualas. Ritmas ir užkalbėjimo ritualas man labai svarbus.

Bet mano santykis su muzika komiškas. Esu kokių penkių grupių dainų tekstų autorius, nuo dekadentų „Psí vojáky“ ar Monikos Načevos iki populiariojo Davido Kollerio. Bet pats muzikos klausausi labai retai. Neturiu muzikinės klausos, be to, nešioju klausos aparatą. Mylėjau muziką, bet nuo tada, kai ji ėmė skambėti visur ir garsiai, nenoriu jos girdėti. Išaugau muzikos grupėse, turbūt ir tai prisidėjo prie mano prasto girdėjimo. Tai buvo jaunystės ekstremumas, o dabar išgyvenu kitą – beveik nebeklausau muzikos.

Ar ėjimo ritmas susijęs su kelio, kelionės motyvu, būtinu visose jūsų prozos kūriniuose?

Taip, jis svarbus. Aš mėgstu keliauti pėsčiomis, po kalnus, gamtoje, Čekijos Krkonošuose arba, kaip neseniai, nuo vaikystės išsvajotose Panamos džiunglėse. Man didžiausias džiaugsmas – dviem savaitėms ištrūkti į laukinę gamtą. Užkopiau ant Barú vulkano, leiskite pasigirti, tai aukščiausia Panamoje ir kokia trečia Pietų Amerikos viršukalnė, 3 500 metrų. Kopėme nuo 6 ryto iki 6 vakaro. Nuostabu. Mėgstu ir Grenlandiją, Norvegiją – ten nėra vorų, gyvačių ir nuodingų pabaisų. Judesys labai svarbus. Ir metafora apie gyvenimo kelią pati peršasi.

Man, turinčiam stabilią darbovietę, mokančiam mokesčius ir besirūpinančiam vaikais, kartais gera iškeliauti ir nežinoti, kur miegosiu. Tai svarbu. Svarbu ir likti vienam su savo mintimis. Didžiausias mano hobis yra tiesiog atsisėsti ir dairytis.

Miestas gamtai nebeprilygsta? Nustojote rašyti apie miestą.

Tiesa, miestas manęs nebedomina. Romane „Sesuo“ ir apysakoje „Angelas“ visur miestas, apgriautas miestas, jo žmonės. Galiausiai ėmiau nuo to dusti. Galbūt, su „Jautriu žmogumi“ pabėgau į kaimą, nes ten ne tokios svarbios technologijos. Mieste jos atakuoja be perstogės. Sėdime, kalbame, jums ant kelių kompiuteris, man ant kelių kompiuteris, abiejų rankose mobilieji telefonai. Kai atsiradau kaime, žmonių santykiai man pasiūlė tiek temų. O gal tiesiog nenoriu, kad knygos būtų vienodos. Naujo romano laukiu penkerius, septynerius metus. Man jau tiek metų, kad gal dar išleisiu vieną, dvi geras knygas – ir pakanka. 

Galbūt, mieste nebevyksta jums įdomūs dalykai, vykę tuomet, kai miestas virto visiškai kitokiu? Dabartiniai miesto pokyčiai turbūt nebeįdomūs.

Tiesa. Gamtovaizdis yra nuostabus dalykas, jis pats rašosi. Bet tai jau romantizmas.

Iš čekų kalbos išvertė Vaida Braškytė-Nemečkova