Istorikės, publicistės, Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto (CEDAW) narės Dalios Leinartės knyga „Neplanuotas gyvenimas“ – novatoriškas mokslinis tyrimas apie lietuvių šeimos institutą sovietmečiu, skirtas plačiajai auditorijai. Kodėl sovietmetį išgyvenusių moterų atsiminimai apie šeimą yra blankūs, fragmentiški ir menkai individualizuoti? Kokia buvo sovietinė šeimos politika ir ideologija? Kaip atrodė eilinės šeimos kasdienybė ir kiek režimas įtakojo šeimos narių tarpusavio santykius? Tai esminiai klausimai, į kuriuos mėginama atsakyti knygos skyriuose, remiantis pirminiais archyviniais ir antriniais spausdintais šaltiniais, istoriografija ir atliktais interviu.

Pateikiame trumpą interviu su knygos autore.

Prašome trumpai pristatyti knygą.
– „Neplanuotas gyvenimas“ yra knyga apie sovietinio režimo įtaką šeimai. Dažniausiai Lietuvoje galvojame, kalbame, mąstome apie sovietinį laikotarpį kaip apie represinį, esame suskaičiavę, kiek žmonių deportuota, nužudyta, nukankinta, – tai yra fizinis susidorojimas. Bet mes dažnai pamirštame, kad sovietinis režimas buvo ir propaganda, labiausiai nukreipta į šeimą. Knyga yra apie tai, kaip propaganda ir ideologija paveikė mūsų šeiminius santykius ir vedybinį gyvenimą.

Kaip pasirinkote knygos temą?
– Buvo kiek paprasčiau, nes esu publikavusi monografiją „Vedusiųjų visuomenė. Santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje - XX a. pradžioje“ ir skyrusi daug metų tradicinės XIX a. lietuvių šeimos tyrimui, todėl temą norėjosi pratęsti. Prašokau tarpukarį ir nuo XIX a. lietuvių šeimos perėjau prie sovietinės šeimos studijų.

Kodėl knyga pavadinta „Neplanuotas gyvenimas“? 
– Šaltojo karo laikotarpiu visas Vakarų pasaulis mus matė kitokius, ir mes visi turėjome tam tikrą vardą – homo sovieticus. Tas homo sovieticus iš esmės gyveno siurrealistinėje visuomenėje. Tad jeigu kalbame ne apie visiškai realią visuomenę, tai negalime sakyti, kad tai, kas joje vyko, iš tikrųjų buvo realiai išgyventa. Plačiąja prasme mes negyvenome toje visuomenėje, bet ją iškentėme. Šeima kaip institutas buvo spraudžiama į rėmus ir tai buvo neplanuotas gyvenimas. Žmonės, kurie atėjo iš tarpukario, tikėjosi kitokio šeiminio gyvenimo, kitokių vedybinių santykių, kitokios romantinės meilės, nei jie buvo priversti ją patirti sovietmečiu.

Ar įsivaizduojate šios knygos skaitytoją? 
– Tai turėtų būti skaitytojas, kuris pripažįsta, kad šeimos gyvenimas ir vedybiniai santykiai vargiai išvengė propagandos, ir kuris nori sužinoti, kaip tas procesas vyko. Ta tema nėra mokslinių studijų, populiarių straipsnių. Dažnai sakome: mes buvome okupuoti, fiziškai naikinti, bet mes nepripažįstame, kad taip pat patyrėme milžinišką sovietinės ideologijos įtaką. Todėl mano knyga skirta tiems, kurie yra atviri šiems klausimams ir nori daugiau sužinoti, kaip klostėsi vedybinis gyvenimas ir šeiminiai santykiai sovietmečiu.

Kas buvo sunkiausia rašant? 
– Sunkiausia buvo susilaikyti nuo ironijos ir švelnaus sarkazmo. Užtenka prisiminti penkmečio planus, išpūstus skaičius, propagandą. Viena yra kalbėti apie režimą kaip apie represinę sistemą, – tai suvokiame kaip didžiulę tragediją, tačiau kai grįžtame į sovietinę kasdienybę, į vaikų auklėjimą, keletą dešimtmečių propaguotą „tikros“ sovietinės meilės sampratą, sovietinį seksualinį auklėjimą, darželių ir mokyklų daromą įtaką, tampa sunku susilaikyti nuo švelnios ironijos. Tad man sunkiausia buvo neperlenkti lazdos.

Kur rinkote medžiagą?
– Knygoje naudojama įvairialypė medžiaga. Tai archyviniai šaltiniai, kurių dauguma publikuojami pirmą kartą, taip pat spausdinti antriniai šaltiniai, statistika, sociologinės to meto apklausos. Knyga paremta ir biografiniais moterų interviu, asmeniniais sovietinių piliečių laiškais.